BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Lygybė - mitas

Kiek metų gyvenu, tiek girdžiu, kad reikia kovot dėl lygybės. Būtų tai socialinė ar šiaip kokia lyčių lygybė, visad atrodydavo, kad jos reikia siekti.

Žinot ką katik pagalvojau? Kad nė velnio nenoriu būt lygus. Nebenoriu lygybės, ir nemanau, kad yra tokių, kurie jos tikrai troškta.

Kokio velnio mes ieškom to Gralio?

Rodyk draugams




Miegas

Pražydo stulpai - išplaukė protas,
Užsivėrė vartai - pradingau ir aš.

Rodyk draugams




Aš madingas!

Pamenu, kad kai prisijungiau prie blogas.lt bendruomenės, skaičiau beveik visus įrašus paeiliui. Apie visus perskaitytus tinklaraščius turėjau šiokių tokių nuomonių - blogų ar gerų. Džiaugiaus su skurdžiu “patiko” šešetu patekęs į blogotopą. Toks gan malonus pasiekimas… buvo :).

Žinot kas man šioje bendruomenėje labai nepatinka? Čia yra daugybė įrašų apie kales (ar kekšes. Nepamenu. šlykštūs žodžiai), dietas, vakarėlių sielas, meilę ir kitus, dabar jau nuvalkiotus dalykus. Pavadinsiu šiuos įrašus rašančius žmones “Alfa grupe“. Kodėl grupuoju? Todėl kad bus ir dar viena grupė - “Beta“. Pastarajai grupei priklauso žmonės, kritikuojantys, smerkiantys, ir nemėgstantys grupės “Alfa“. Va šita “Beta” grupė man nepatinka labiausiai. Kodėl?

Visų pirma - šitie žmonės dedasi žiną ko reikia kitiems. Jei paaugliai rašo apie savo išgyvenimus, banalybes ir savo, gal nelabai teisingus supratimus, nereiškia, kad galime bandyt iš jų atimt jų “Asmeninę legendą” (Jei kas skaitėt “Alchemikas” - suprasit). Visi męs suprantam kai kiti žmonės daro kažką blogai, bet tai nereiškia, kad prieš juos galime vaidint kritikus. Blogybės ir klaidos mano gyvenime padėjo man priartėt prie savęs atradimo. Tobulumo trūkumas mus formuoja labiau nei jo siekimas.

Parašęs šį įrašą tampu savotišku “Beta” grupės nariu, bet ką padarysi… Reikia ir man karts nuo karto būt madingu. (Nemąstantiems išversiu šio sakinio prasmę - kritikuot blogas.lt įrašus yra madingiau nei rašyt “Alfa” įrašus).

Tai va :)

Rodyk draugams




Kaukės, pica, apelsinai.

Karts nuo karto girdžiu žmones besiskundžiančius kaip jiems nepatinka melagiai, apsimetėliai, ir šiaip netikri žmonės. Nepatinka jiems netikrumas. Nepatinka jiems netikros gėlės, nenatūralūs produktai ar “neekologiški” žmonės. Kaukes dėvi visi - aš, tu, “betmenas”… net ir vagys. Kam iš to daryt tragediją?

Aš, priešingai nei jūs, apsimetėlius gerbiu. Kaip galiu gerbt žmogų, kuris mane apgaudinėja? Kaipgi čia negerbsi už save gudresnio… Žmonės su kaukėm man visada buvo įdomesni. Nedėvėdami jų, mes tik taptumėm panašesniais į gyvūnus. Jei norėčiau paprastumo - pirkčiau apelsinus be žievės.

Lekiu valgyt picos, o jūs, paprastumo mėgėjai, graužkit paplotėlius :).

Rodyk draugams




Obuolys sąžinei

Prieš keletą dienų gavau šiokį tokį užsakymą. Reikėjo vienai parduotuvėlei padaryt logotipą. Žmogus prašė, kad padaryčiau kažką “Web 2.0” stiliaus. Jei kuris jūsų nežinot kas tai - tai toks nelabai apibrėžtas stilius, dažniausiai pasižymintis gražiomis, ryškiomis spalvomis, spindėjimu, ir pan. Kitaip tariant - kažkas madingo.

Taigi, praleidau prie to logotipo porą valandėlių. Gavos jis toks, sakyčiau, neblogas. Ir Web 2.0 standartus pilnai atitiko. Nu ką… Nusiunčiau tą logotipą užsakovui, bet jam nepatiko. Prašė kažko labiau “Web 2.0′iško”. Nu ką. Padariau keletą pakeitimų, vėl kažkas nepatiko. Paprašiau pateikt pavyzdžių. Tie pavyzdžiai tokie… “Mandri”. Bent jau prieš 6 metus buvo. Padariau logotipą jo nurodytu “stiliumi”, ir jam labai patiko.

Man, asmeniškai, tas logotipas buvo bjaurus. Kai jis paprašė manęs PayPal adreso, pasireiškė mano sąžinė. Pasakiau jam, kad tegul pasiima jį veltui, ir nedrįsta užsimint, kad tai mano darbas. Spėju, kad padariau gerai. Sąžinė man nemeluotų, ar ne taip ?

Moralas - Nenorėkit būt madingais, jei nežinot kas yra mada. :)

Rodyk draugams




Spalvos!

Bandant nuimt kalėdinius papuošimus, saulės šviesa sugadino mano blog’o išvaizdą. Saulė be gailesčio aptaškė jį visokiom nederančiom spalvom. Ech. Teks kentėt :)

Rodyk draugams




Dėmesys moterims

Labas rytas, štai ir aš! Žinau, kad dabar vakaras (arba naktis), bet vistiek… neišmetu iš galvos šios dainos :)

Šiandien teko išklausyt draugo pasakojimų apie jo pasimatymą su panele. Tai buvo jų pirmasis pasimatymas. Pasak jo, viskas klostėsi “nuostabiai” (jis pavartojo kiek kitokį žodį, bet į tai nesigilinsim). Susigundžiau, ir paklausiau kaip jiems sekasi bendraut po to susitikimo. Spėkit kaip? Ogi niekaip.

- Neparašiau jai, - tarė mano bičiulis.

Pasak jo, jei mergina labai norėtų tęst bendravimą, parašytų pati. Parašyt pirmam reikštų kažkokį tai pralaimėjimą. Jo žodžiais tariant - “Reikia panai duot laiko mane įsimylėt”. Pamenu, jog esu matęs filmų, kuriuose šis “manevras” veikia. Keista.

Nežinau ar aš kiek atsilikau nuo mados, bet visad maniau, jog moterim patinka dėmesys. Laukimas - ne pats geriausias dėmesio rodymo būdas. Nuo to, kad ilgiau nebendrausit, vargu ar jūsų šansai padidės. Bent jau logiško paaiškinimo tam nerandu :).

Tai gal jūs, panelės, apšviesit mane, neišmanėlį. Ant ko gi jūs labiau kimbat? Kaip vaikinas turėtų elgtis po pirmo pasimatymo :)?

Rodyk draugams




Sėkmė

- Nėra mažos sėkmės, nėra didelės sėkmės, nėra nesėkmės - yra tik SĖKMĖ. - tarė Avilys.

Taigi, jei pakliuvot į auto avariją - negalit teigti, jog jums nepasisekė. Atvirkščiai - pasisekė, kad išgyvenot. Jei praradot “viską” ką turėjot - jums pasisekė, kad nepraradot gyvybės. Tol, kol galėtų būti blogiau, jums sekasi.

Konkrečiuose, apribotuose dalykuose, galit sakyti, jog nesėkmė vis dėl to gali pasireikšt. Pavyzdžiui - ridenant kauliukus. Jums reikia išrident 4, bet išridenat 2. Blogiau gi būti nebegali. Kas tai? Nesėkmė? Ne. Ten, kur viskas apribota tikimybių, sėkmės nėra. Sėkmės gi neapskaičiuosi.

Tai va, vyrai ir moterys - nedrįskit teigt, jog jūsų gyvenime nėra sėkmės. Sekasi visiems :).

Rodyk draugams




Tobulumas

(Tekstas šiek tiek redaguotas)

Štai ir jaunuolis, slankiojantis paupiais. Neturėjo jis nei maisto, nei namų. Keliavo su žvaigždėm, išsekęs, maisto ir pastogės ieškodamas. Alkis spaudė jo kūną prie žemės, basos pėdos nebenorėjo liest šiurkščios žemės. Savo kančios keliu eidamas, sutiko jis žvejį.

- Galėtum, žvejį, man žuvies kąsnį atidėti? Keliauju sau vienas, laimės ieškodamas, visai be maisto ir pastogės, - pasiskundė jaunuolis.
- Laimės? Kokios laimės tu ieškai?
- Ieškau meilės, maisto… pinigų… Jei visą tai turėčiau - būčiau laimingas.
- Nebūtum laimingas. Tu negimei tam, kad valgytum, turėtum daug pinigų, ar net mylėtum, - gruboku balsu pasakė žvejys.
- Jei manai taip viską žinąs, tai sakyk - kam aš gimiau?
- Tam, kad rastum atsakymą į šį klausimą. Štai, - tarė žvejys, ir nuo pečių nusikėlė tinklą su žuvimi. - Duosiu tau pusę savo žuvies. Gimiau tam, kad padėčiau kitiems, - šyptelėjo jis.

Žvejui pasislėpus už horizonto, jaunuolis susikūrė laužą ir išsikepė dalį žuvies: “Negimiau aš tam, kad padėčiau kitiems. Pačiam man pagalbos reikia”. Alkis jo kūno prie žemės nebespaudė, bet ir nuo miego neapsaugojo. Susapnavo jaunuolis merginą, sėdinčią šale jo. Jos šviesūs plaukai degte degė laužo šviesoj, o mėlynos akys savo šaltumu gesino kiekvieną jo mintį. Tokios tobulos moters jaunuolis nebuvo regėjęs. Tuoj pat jis ją įsimylėjo.

Nieko nepasakiusi, šviesiaplaukė dingo iš sapnų pasaulio. Tikriausiai išsigando šuns lojimo. Pakėlęs galvą, jaunuolis pamatė sudrąskytą ryšulį, kuriame žuvies jau nebebuvo nė kvapo. Didžiulis šuo stovėjo jam prieš akis. Jis vizgino uodegą, ir, tikriausiai, prašė dar bent vieno žuvies gabalėlio. Jaunuolis žvilgtelėjo į jį ir šyptelėjo. Nebereikės jam vienam kančios keliu eiti, o ir kam padėti turės.

Žingsniavo keliu šie draugai dar gerą savaitę, kol galiausiai priėjo didžiulį namą. Namo kiemas buvo pilnas įvairių spalvų gėlių, o jų kvepėjimo, rodės, galėjai net atsikąst. Šuo, visą kelią ramiai ėjęs kartu, puolė prie namo durų, ir ėmė jas braižyti. Staiga durys atsidarė:

- Grįžai! - duslokai sušuko senis, vos ne vos išlindęs pro tarpdurį. - Grąžinai man, jaunuoli, laimę ir džiaugsmą. Matau, kad tu juo puikiai rūpinaisi. Man greit laikas. Atiduodu tau savo ūkį ir turtą - rūpinkis juo taip, kaip rūpinaisi šunimi.

Ir taip jaunuolis galiausiai tapo laimingu. Beveik. Jis mylėjo, turėjo maisto, pinigų… Bet jis vis dar negalėjo atsakyt į tą keistą klausimą: “Kodėl aš gyvenu?”. Jis gali padėti žmonėm, bet jam neaišku, kodėl gyvena vagys, smurtautojai, plėšikai ir kitokie nusikaltėliai. Jei žmonės gimtų tam, kad padėtų kitiems, nepadėdami jie tiesiog mirtų. “Gyvenu tam, kad mirčiau? Absuras… bet tai tikra”. Susirado jis virvę, ir vieną jos galą pririšo prie gražiausios sodo obels. Kitas galas švelniai glostė jaunuolio kaklą. Kėdė, ant kurios stovėjo jaunuolis, nebelaikė sunkios jo naštos.

Jaunuolis vėl pamatė gražuolę, kuri sėdėjo prie laužo. Šį kartą ji nebuvo tokia tobula. Sėdėjo ji ant kėdės, kuri jam buvo kažkur matyta. Ir ta kėdė nebuvo tobula. Dangus nebuvo tobulas. Ech… Nebuvo tobula ir virvė, kurią jaunuolis pririšo prie medžio.

Jo akyse prašviesėjo, o gyvenime - aptemo. “Gyvenu tam, kad surasčiau tobulą virvę”.

Rodyk draugams




Tikslus charakterio testas

Sveiki! Šį vakarą nutariau paaukoti ypatingo testo sudarymui. Šiuo testu norėjau parodyt savo požiūrį į kitus tokio pobūdžio dalykus :). Tikiuos asmeniškai nepriimsit :).

Rodyk draugams