BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Perku laimę

Mano materialusis pasaulėlis nėra kažkoks ypatingas. Neturiu naujausio automobilio, geriausio telefono ar gražiausio buto. Kartais dėl to sugebu pasiskųst, o kartais net ir kompleksuot pradedu.  Nu žinot… ką kiti pagalvos, pamatę mano telefoną be mygtuko “Atgal” (šis defektas man patinka. Padeda geriau viską apgalvot).

Šį savaitgalį teko padėt giminaičiui tvarkyt šiokius tokius dokumentus. Velnias, kokias 10 valandų prie jų terliojaus. Ką tik grįžau. Dar ir dabar nugarą skauda. Atvykęs, kieme pamačiau 12 metų jaunuolį, su kirviu ledus kapojantį. Įėjęs į vidų nesusilaikiau ir giminaičio paklausiau, kaip toks sportininkas kaip jis, negali pats savo keliuko susitvarkyt. Sužinojau, kad vaikinukas dirba tam, kad gautų pavalgyti. Šiek tiek suspaudė širdį. Gaila man tokių žmonių. Visą laiką taip ir dirbom - aš viduje, jis - lauke.

Kai mane pakvietė pietaut, pamačiau, kad prie stalo sėdi ir ledus skaldęs vaikinukas. Kažko tai labai laimingas. Prisėdau prie stalo, ir, besiklausydamas pokalbio tarp to berniuko ir giminaičio, tyliai valgiau. Berniukas papasakojo, kaip laimingai jis gyvena dviejų kambarių butuke (ar namuke) su kitais 7 žmonėmis, iš kurių vienas gauna penciją, kiti - nieko. Beje, nejuokauju - skambėjo tikrai laimingai. Papasakojo jis kaip jam prieš porą dienų mama atidavė savo seną telefoną, kaip už iš kažkur gautus 30 litų nusipirko gerus batus, ir kaip jis džiaugiasi gautu darbeliu.

Po to, kai supratau koks jis laimingas, nebebuvo man jo gaila. Man buvo gaila savęs. Man gėda, kad turėdamas tiek, kiek turiu, sugebu tuo nesidžiaugt. Man šlykštu, kad sugebėjau pasiskųst net dingusiu “atgal” mygtuku. Noriu būt toks laimingas, kaip ir tas berniukas. Bandysiu tokiu būt.

Prieš išvažiuojant, giminaitis vis bandė įkišt 50lt už darbą. Neėmiau, gi negražu iš artimo. Vistiek padėjo jis man juo prieš nosį ant stalo. Paėmiau tuos pinigus ir išeidamas 40 lt atidaviau berniukui (10 lt kurui pasilikau). Gausiu aš dar tų pinigų… Neatrodė jis laimingesnis. Atvirkščiai - kažko tai nusiminė. Gal nesuprato už ką.

Naivu mėgint nusipirkt laimės ?

Rodyk draugams




Dingti

Noriu bėgti, skristi, plaukti, skęsti, dingti! Noriu eiti, leistis, nert ir vėl pradingti. Rašyt, rašyt, rašyt…

Rodyk draugams




Rytas protingesnis už vakarą

Nelabai norėjau rašyt apie asmeniškus dalykus, bet šį kart sumaniau savęs nepaklausyt. Nemanau, kad kas mane supras, bet vistiek noriu pasidžiaugt didžiausiu atradimu savo gyvenime.

Jau treti ar ketvirti metai, kai pastebiu keistą reiškinį - mano mintys naktį yra nepanašios į mintis dieną. “Rytas protingesnis už vakarą” - galvojau. Kaip tas nepanašumas atrodo? Vakare sugalvoju mintį, kuri ryte man yra visai nepriimtina. Vakare sugalvoju eilėraštį, kuris ryte man atrodo šlykštus, ir tiesiog negaliu jo neišmest laukan. Negaliu net perskaityt. Kažkokia tai gėda vis mane graužia, prisiminus tai, apie ką galvojau prieš kelioliką valandų. Lyg ryte būčiau vienas, o vakare - visai kitas žmogus. Tiesa. Pamiršau paminėt, jog šio dalyko nebepatyriau daugiau nei dvi dešimtis mėnesių. O gal tik nepamenu, kad būčiau patyręs. Matyt per mažai dėmesio ir išskirtinumo jam skyriau.

Prieš porą savaičių jis ir vėl mane užpuolė. Puldinėja iki dabar. Šį kart nusprendžiau išsiaiškint kas su manim blogai. Girdėjau kažką apie dvigubas asmenybes, bet, po velnių, netikiu, jog būtent tai mane kankina. Bandžiau surast ryšį tarp to, kas man buvo prieš porą metų, ir tarp to, kas man yra dabar. Supratau, jog į tą paslaptingąją “vakaro” būseną pasineriu tik tada, kai jaučiuos silpnas, kai užpuola keisti jausmai, kai susidaro didelė eilė minčių, laukiančių kol jas apgalvosiu ir… svarbiausia… kai esu atsiribojęs nuo likusio pasaulio. Vienas.

Su vienu žmogum aš vienoks, kitu - kitoks. Su visais aš skirtingas. Kai man užduodavo klausimą “koks tu?”, juokais atsakydavau, jog aš visoks… Joks… Arba kad visai “manęs nėra“. Ir štai, viskas man paaiškėjo!

Tas žmogus, kurio aš visad atsisakydavau, kurio mintys man buvo šlykščios - esu aš. Tikras aš. Atsiribojęs nuo pasaulio, jo nepaveiktas, pilnas minčių, norintis išsivaduot… Dieve, atradau save! Kaip man gera. Jaučiuos daugybę kartų laisvesnis, noriu spjaut į pasaulį ir nusiimt tą tamsią paklodę, kurią ant manęs užmetė visuomenė.

Pagaliau grįžau ant kelio, ir žinau kur link man eiti. Gaila, kad kelias ilgas.

Rodyk draugams




Mirties skelbėjai

Ech. Kokie stebūklai mūsų laukia po mirties. Gražus oras, gražūs žmonės, milžiniški atlyginimai ir kalnai laimės. Štai tokiomis “pencijomis” būsime apdovanoti už sunkų ar lengvą, darbą ar poilsį pragare.

Žinot ką aš katik padariau? Paskelbiau mirtį. Mirties skelbėjas aš. Mano idėjos - grandinės, trukdančios pasiekt euforiją gyvenime. Mirtis, o ne gyvenimas yra aukščiausias tobulybės taškas. Gyvenam dėl geresnio gėrio. Gyvenam tam, kad mirtumėm, o mirštam tam, kad gyventumėme geriau.

Prieš susilaukdamas nedraugiškų komentarų, kuriais būtų bandoma paniekint mano požiūrį į gyvenimą ar mirtį, turėčiau pasakyt tai, jog čia išreikštas mano požiūris į tikėjimą pomirtiniu gyvenimu.

P.S. Nesupratusiems net ir paaiškinimo pasakysiu, jog tikėjimas pomirtiniu gyvenimu - mirties skelbimas.

Rodyk draugams




Gyvenimo tikslas

Gyvenimo tikslas… Visad vengdavau galvot apie ką nors susijusio su šia tema. Kažkokia nuvalkiota ji. Bent jau mano akimis. Nu bet vistiek pagalvojau. Ne apie patį tikslą, bet apie tai, kas yra tas gyvenimo tikslas. Tai va.

Kadangi gyvenimo tikslas yra GYVENIMO tikslas, šį tikslą pasiekęs turėčiau galėt ramiai numirt. Gerai pagalvojus, negalima turėt kelių tikslų. Kodėl? Amm, jeigu įgyvendinai pirmąjį, negalėsi ramiai numirt, nes nebūsi įgyvendinęs likusiųjų. Tik paskutinysis tikslas begalėtų būt tikrasis gyvenimo tikslas. Keista idėja, taip?

Jei tai, ką parašiau, būtų teisybė - tokie tikslai, kaip šeimos turėjimas ir pan. nebegalėtų būt gyvenimo tikslais. Gi šeimą turėdamas negalėtum ramiai visų palikt, o jei ir galėtum, nebūtum geras žmogus.

Pagalvojus dar geriau, labai retas žmogus turi gyvenimo tikslą. Visi žmonės iš gyvenimo nori tik… nieko nenori. Ne. Gyvent nori. Keista.

O. Katik sugalvojau tobuliausią gyvenimo tikslą - tikslas gyventi. Jį įgyvendinęs galėsi ramiai mirt, o ir neįgyvendint iš dalies neįmanoma.

O jūs ar turit gyvenimo tikslą?

Rodyk draugams