BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Vilties ašmenys

“Viltis - gyvenimo variklis”. “Viltis, jei stipri, prakala akmenį”. “Viltys gerai pusryčiams, bet ne vakarienei“…

Per gyvenimą girdėjau gan daug sentencijų apie viltį, bet.. prisimenu tik vieną, kuri būtų “neigiama”, o ir ta… Ne visai į gyvenimo temą (”viltis - kvailių motina”).

Visai ne šventas dalykas, ta viltis, kad apie ją būtų kuriama tiek “teigiamų” sentencijų. Aš, asmeniškai, pradėjau ja net bjaurėtis. Mielai Mefistofeliui parduočiau viltingą “gal“, ir nusipirkčiau tūkstantį “taip” arba “ne“. Nors ne. Per daug ją šitaip įvertinčiau. Viltis karts nuo karto padeda siekti tikslo ir tikėti. Bet tai… Negi niekam niekad nebuvo taip, kad ji lyg grandinė apipintų kojas, ir trukdytų judėti į priekį? Ne? Tai ne daug apie ją žinot.

Jos gale ne visada laukia gražūs dalykai. Jei ten laukia blogiausia, kas gali nutikt, viltis visada… visada trukdys jums apsisukus grįžti atgal į rojų. O jei dar prie tos vilties prisideda žinojimas, jog viltis yra tuščia… Geriau jau nešti kryžių - jis bent iš medžio padarytas. Ar geležies…

Sakykit ką norit, bet jaučiu atsakomybę sugalvoti universalesnę sentenciją. Taigi…

Gyventi viltim - tai tas pats, kas užsimerkus vaikščioti peilio ašmenimis - nežinai kuris galas tavęs laukia, o ir eiti sunku. Palengva ėjęs medine rankena  ir patekęs ant ašmenų suprasi, jog eini tuščiai, bet sustot negalėsi - viltis neleis. Ėjęs ašmenim ir patekęs ant rankenos suprasi, jog sunkiausia jau praėjo, o tikslas jau čia pat. Ir visai ne smaigalys.

Ne tobula, bet mano ir man. Tinka :).

Rodyk draugams




“Mokslas” apie Dievą

Vakar susipažinau su mergina, kuri pilnai tiki Dievu ir visa katalikybės “ideologija”. Jog ji tikinti, sužinojau tik per nekaltai išslydusį, sakykim, pasišaipimą iš Dievo. Gan nesmagu buvo, bet ji, laimei, to asmeniškai nepriėmė. Ko gero abu, norėdami greičiau uždaryti šią temą, be jokių ginčų priėjome prie išvados, jog Dievu arba tiki, arba ne. Išvada gan labai neteisinga, bet bent tema užsidarė :).

Aš Dievu netikiu, bet tikiu, kad tikėjimas kažkiek praturtina žmogaus sielą, suteikia jam kažkokį tai moralės ir etikos pagrindą. Trumpai tariant, tikiu tikėjimu, bet ne pačia religija. Nesu vienas iš tų, kurie religiją, be jokių apsvarstymų, gali pripažinti kaip neegzistuojančią. Tiesą pasakius, jei kūdikystėje nebūčiau pakrikštytas, gal ir tikėčiau Dievu.

Norėčiau tikėt Dievu, bet aš moderniojo mokslo žmogus. Per daug dalykų prieštarauja vieni kitiems, kad galėčiau būti ir religingas, ir turėt tam tikrų, mokslu pagrįstų, įsitikinimų. Na bet taip. Neperskaitęs biblijos ir negavęs Nobelio premijos už pasiekimus moksle, neturiu pakankamai kompetencijos apie tai kalbėt. Vis gi, žmonijos istorijoje buvo įdomių dalykų.

Man egzistencializmas nelabai sietinas su tikėjimu į Dievą, bet štai, žymus egzistencializmo filosofas Žanas Polis Sartras, visą gyvenimą buvęs ateistu, prieš mirtį priėmė judaizmą. Iš fizinių mokslų pusės, net ir pats A. Einšteinas tikėjo Dievu. Nors buvo ir atvirkščių atvejų. Č. Darwinas, studijavęs teologiją, atsisakė tikėjimo, ir net mirdamas prie jo negrįžo.

Nežinau, ar kada man pavyks surast Dievą, bet žinau, jog juo pilnai tikėti, taip pat kaip ir netikėti, yra tiesiog kvaila.

P.S. Įdomi mintis (ne mano): Ar Dievas gali sukurti akmenį, kurio negali pakelti ?

P.P.S. Jei labai jau su manim nesutinkat, nesivaržykit pakomentuot. Kaip jau minėjau, noriu išmokt tikėti.

Rodyk draugams




Studijos užsienyje

Pamenu, kai prieš trejetą mėnesėlių rašiau šį bei tą apie patriotizmą. Neskaičiusiems pasakysiu tik tiek, kad rašiau apie patriotizmo žalą, kvailumą ir panašiai. Per tuos trejetą mėnesių, tikriausiai keršydama, tėvynė man gerokai sutrenkė galvą ir sukratė visą patriotizmo skyrių joje.

Šiuo metu aš abiturientas. Taip, gimiau jau nepriklausomoje Lietuvoje. Keista, bet net ir šiandien tenka išgyvent šiokių tokių vidinių konfliktų, susijusių su atsidavimu valstybei. Pati pirmoji mano kova - prieš užsienį. Didžiąją dalį gyvenimo ketinau studijuoti Lietuvoje. Negaliu pasakyti, kad neteko nuo šio ketinimo atitrūkti. Gi visi žinom, kaip darosi madinga, protinga ir kieta rinktis studijas užsienyje? Užpildžiau UCAS formą, ir vos tik gavau potencialų kelialapį į vieną geriausių uk informatikos universitetų, palaidojau mintį apie studijavimą ten. Ne dėl to, kad reikalavimai gan aukšti (tiesą pasakius žemi) ir negalėsiu jų įvykdyt (galiu), o todėl, kad man nepatinka idėja priklausyt kažkokiai kitai sriubai, kurioje niekad nebūsi atsidūręs pagal receptą. Reiktų atsisakyt lietuviškos bibliotekos, lietuviškos aplinkos ir didelio skaičiaus potencialiai įdomių lietuviškų draugų.

Pastaruoju metu mane erzina visokie, sakykim kolegos, kurių akys, matančios teigiamus dalykus, yra arba užmerktos, arba užpakalyje. “Lietuvoje mažai dėmesio skiriama praktikai”… Žinot ką? Per gyvenimą dar prisipraktikuosit. “Užsienyje aš labiau rūpėsiu”… Mhm. “Užsienyje geresnė paskolų sistema”… Nenoriu dėl šito ką nors daug sakyt, nes labai nesidomėjau, bet tai į gerus uk universitetus patekę studentai gali gauti valstybės finansuojamas vietas Lietuvoje. Nors gal čia nuo specialybės priklauso. “Studijos užsienyje geriau paruoš gyvenimui”… Šitas geras. Jei jau užsienyje studijuoti “patogiau”, nemanau, kad “patogumai” ir “išlepinimas” jus paruoš gyvenimui geriau, nei korupcija ar kitos blogybės. “Lietuvoje reikia mokytis nereikalingų dalykų”… Kiek iš jūsų kažkelintoje klasėje išgirdę apie pitagoro teoremą pagalvojot, kad ji nereikalinga? Kažin kiek kartų sumažėtų ir taip mažos Lietuvos fizikų gretos, jei 6 (7?) - 10 klasėse būtų leista jiem, nusprendusiem kad to nereiks, nesimokyt fizikos? Yra pasaulyje milijardas dalykų, kurių užsimerkęs nepamatysi. Yra dar ir daugiau priežasčių, dėl kurių kolegos renkasi studijas užsienyje, tokių kaip atlyginimas Lietuvoje, bet aš jų visų gi nevardinsiu.

Jei jums ramybės neduoda atostogaujantys grybautojai ir komikai, kurie oficialiai sėdi seime, tai tikrai, lėkit velniop iš čia. Aš, asmeniškai, seimo net palietęs nesu, kaip nesu palietęs Valinsko, nesu ištaręs “labas” gerbiamam Fontanui ar Karaliui. Blogai ar gerai jei dirba savo darbą, man vienodai. Nei aš jų darbdavys, nei draugas, nei giminaitis…

Taigi, bėkit. Valstybė, kaip ir žmogus, karts nuo karto turi išsituštinti (ne, ne ištuštėti, o išsi*ikti).

P.S. Vakar išgirdau, kad norint, jog kalba būtų oficiali, ja turi kalbėt virš milijono žmonių. Taigi, jei atsitiks taip, kad valstybė per daug išsituštins, aš, kaip patriotas, imsiuos partizaninių veiksmų. Ne miškuose, o ten, kur išmatų daugiausia.

P.P.S. Tikiuos neįsižeidėt. Ne visiem į užsieny išlėkusiem Lietuviam tai taikau :).

Rodyk draugams




Gyvenimas yra gražus

Tikriausiai kiekvienas žmogus gyvenime pasiekia akimirką, kai gali pasakyti - “gyvenimas yra gražus”. Gaila, bet dažniausiai tai būna tik akimirka. Arba akimirkos. Visą kitą laiką žmonės ieško kuom pakeisti tą grožį, kuris yra suteiktas mums, ropojantiems žemės paviršiumi. Nors ne, neieško. Visos blogybės, nori tu to ar ne,  randa kelią pas mus pačios. Mūsų pareiga yra jas nuo to kelio nuvesti įterpiant į gyvenimą keletą paukštelio čiulbėjimų, keletą baltų mėnulio spindulių ir galybę vaivorykštės atspindžių.

Dangus nėra skaidrus dėl anticiklono, jis yra skaidrus, nes toks jis gražesnis. Gėlės nežydi todėl, kad dabar pavasaris, jos žydi, nes jų žydėjimas žmonėms suteikia laimės. Stiklinė nėra pustuštė, ji yra puspilnė…

Gyvenime grožio yra ne tiek, kiek žmogui yra jo rodoma, o tiek, kiek jis jo mato.

Rodyk draugams