BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Laikas

Tikriausiai mano gyvenime dar nebuvo siaubingo įvykio, po kurio nepagalvočiau: “Kaip būtų gerai atsukti laiką.” Tiesą pasakius, labai dažnai pagalvoju, jog tokį sugebėjimą turiu, tik nemoku jo panaudoti.

Neįsivaizduoju gyvenimo be laiko. Ne tik iš fizikinės, bet ir iš žmogiškosios pusės. Kaži kas būtų, jei jo nebūtų? Aišku viena - nei aš, nei jūs, žmogeliai, šito įrašo neskaitytumėm. Galbūt apie tai galvoti kvaila, bet… Kokią įtaką žmogui daro laikas? Sendina? Moko? “Gydo žaizdas?”  Velnias, kiek jo visur daug. Jei žmogaus gyvenimą būtų galima aprašyti geometrine progresija, toj formulėj visada gulėtu nepajudinamas “t”. Ir bendrai, progresija be laiko egzistuoja tik matematikoje. Pats laikas turėtų būti aritmetinė progresija, nes laiko įtaka, priklausomai nuo bėgančių gyvenimo metų, proporcingai kyla. Kuo žmogus senesnis, tuo jis labiau įtakojamas laiko, bet… Kuo jis senesnis, tuo mažiau laiko jam lieka. Keista…

Jeigu šie išvedžiojimai būtų teisingi, laikas ir gyvenimas būtų vienas kitam atvirkščiai proporcingi. Dideli pasiekimai reikalautų daug laiko, o to pasekoje, daug pasiekę turėtumėm greičiau mirti. Ką sugalvojau… Be pavyzdžio neišsiversiu.

Taigi, Tomas visą gyvenimą praleido gulėdamas lovoje ir nieko neveikdamas.
Petras - tokį patį gyvenimo laikotarpį tapė gražiausią paveikslą pasaulyje.

Kaip mano proporcija gali būti teisinga, jei Tomas, nieko nedarydamas sugebėjo gyventi tiek pat, kiek gyveno Petras? Kadangi šitame lygybių pasaulyje naudojame laiką, į kurį žiūrime ne kaip į skaičių, o kaip į gyvenimo dalį, tai visa ši proporcija turi būti pagrįsta ne matematiniais skaičiais, o žmogiškais jausmais. Štai kur viskas pradeda atrodyti teisingai. Kuris iš jūsų mano, jog Petrui laikas bėgo lėčiau nei Tomui? Drįstu teigti, jog Petrui laikas bėgo greičiau. Taigi..

… Ieškodami laiko, kurį jie nugyveno, sakykim, savo sieloje, įkišim ir vėl šiek tiek iškreiptos matematikos: t = s/v. Abu veikėjai nužengė tokį patį gyvenimo kelią - sakykim s = 50 metų (Taip, tai kelias, o ne laikas. Ir ne metrais, o laiku matuojamas).  Kadangi Tomui laikas bėgo lėčiau, tai jo greitis tegul būna 5, o Petro - 10 m/s (minčių per sekundę?).

Taigi… Tomas gyveno t = 50/5 = 10 pm (”Pshichologinių metų”), o Petras t = 50/10 = 5.

Pasaulyje abu gyveno tiek pat laiko, bet sieloje - Petras du kartus trumpiau.

Kažin ar be manęs kas nors yra bandęs paaiškinti, kodėl nieko neveikiant laikas bėga lėčiau? Nobelio premijos vistiek už tai negaučiau, taip? :)

Rodyk draugams




Drąsa gyventi

Pastarąjį mėnesį ir dar kelias dienas niekaip neprisiverčiau čia ko nors rašyt. Buvau užsivertęs kitom rašliavom, kurių viešai demonstruoti kolkas neketinu. Per tą mėnesį teko susitikt su keletu įdomių minčių, apie kurias norėjau, bet neparašiau šiame blog’e. Viena jų - mirtis.

Nepamenu tiksliai ar tai A.Kamiu, I.Kanto ar dar kažkokio tai filosofo mintis, jog vienas sudėtingiausių filosofijos klausimų - drąsos kiekių skirtumai pasirenkant gyvenimą arba mirtį.

Dauguma žmonių vienareikšmiškai pasakytų, jog gyvenimui drąsos reikia daugiau. Drįsčiau teigti, jog taip yra todėl, kad žmonės mirties bijo. Gal ne bijo, bet nenori apie tai galvot. Nu bet tai aišku, gi nepradėsi skleist idėjų, jog visi turėtumėm greičiau mirti. Tai tiesiog nepriimtina.

Pamenu, žiūrėdamas vaikystėje filmus, kuriuose būdavo rodoma kaip žmonės virpa prieš mirtį, pagalvodavau, kad nėr čia ko. Kai manęs prieš keletą metų paklausė ar bijau mirties, atsakiau, kad galėčiau mirt kad ir dabar, tik artimųjų gaila. Matyt geru sūnum tėvai išauklėjo. Šiaip ar taip, grįžkim prie drąsos klausimo.

Visi žmonės, bent jau taip turėtų būt, mano, jog drąsa yra teigiama ir išskirtinė savybė. Filmuose, iš tūkstančio kareivių būna vienetai drąsuolių. Ir realiame gyvenime, iš tūkstančių žmonių atsiranda vienetai nebijančių kažko baisaus. Taigi, kaip jau minėjau, drąsa - išskirtinė savybė. Iš statistinės pusės, daugiau žmonių renkasi gyvenimą vietoj mirties. Nusižudo tik vienas iš tūkstančių. Jei daugiau drąsos reikia gyvenimui, dauguma mūsų būtų drąsuoliai, o drąsumas būtų visai neišskirtina savybė. Gi taip nėra? Šiaip ar taip, čia tik statistika. Jei kvepia mirtimi, įkvėps tik vienas iš tūkstančių.

Prieikim prie klausimo, kodėl gyvenimui gali reikėti daugiau drąsos? Gi apie gyvenimą žinom daug, galim kažką suplanuot, kažką numatyt, o apie mirtį… Juoda, tamsu. Tamsa gi baisesnė už šviesą… Ech… Gyvenime žmones dažniausiai kamuoja įvairios problemos. Jų neatlaikę nusižudom. Tai savižudžius daro bailiais? Nemanau. Kažkas čia ne taip persipina. Tikriausiai pakantumas. Tai savižudžius daro nepakančiais. Kodėl gi neužbaigus visko dabar? Šiaip ar taip ateis galas. Uch, geri planuotojai tie iš savęs gyvybę atimantys žmogučiai.

Drįstu manyti, jog savižudžiai yra patys drąsiausi. Keista, kad dažniausiai nusižudantys žmonės yra nestabilios psichikos - gi savižudybė - ir ganėtinai protingas, ir suplanuotas žingsnis.

Kad ir kiek aš čia prisvaičiojau, nemanykit, kad palaikau savižudybės idėją. Kodėl ne? Aš linkęs manyti, kad mes niekad nedingsim. Net ir po mirties. Visad turėsim save. Nusižudydami mes nužudome ne save, o aplinkinius. Kai dingsti iš šios žemės, dingsti vienas, be draugų - jų nebėra, lygiai taip, kaip juos nužudant. Aš gi negaliu žudyt, man to neleidžia nei moralė, nei įstatymai.

Atsiprašau tų, kuriem ši rašliava nepriimtina. Būtų malonu, jei ką nors parašytumėt apačioj, ar pamėgintumėt pakeisti mano nuomonę. Šiaip ar taip, kvailas žmogus, negebantis atvirai mąstyti. Jei kuris iš jūsų, mieli skaitovai, neužskaitot savižudybės vien todėl, kad taip pasakė tėvai - bėkit gyventi, bet nedrįskit egzistuot.

Pabaigai - gražūs, mums žinomo J.Biliūno žodžiai, parašyti prieš mirtį: “Labiausiai sunku tiems, kurie patys savo gyvenimo siūlą pertraukia. Kokios mintys paskutinėj valandoj jų nuvargusią dvasią kankino? Jų labiausiai turėtume gailėtis, juos užjausti, tuo tarpu dažniausiai juos niekiname…”

Rodyk draugams




Testas

Temos

Archyvai