BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Didingų akimirkų didingi pokyčiai

Jei tik galėčiau, sustabdyčiau kiekvieną akimirką - žavinga ji ar ne. Nepatinka man mano negebėjimas kontroliuot laiką. Nepatinka man ir pats laikas - prieš, o gal ir per jį, viskas nublanksta. Kiekviena akimirka skausmo, džiaugsmo ar geidulio tampa tiesiog… praeitimi. Kad ir koks būtų jausmas, be žodžio “akimirka” jis tėra kažkoks netikras atsiminimas, kuris per laiką begales kartų sugriūva, ir tiek pat kartų atsistato su keliomis trūkstamomis dalimis. Jūra, iš kurios išnešamas lašelis vandens, nebėra ta pati jūra. Tai jūra be vieno lašo.

Jei žmogus, paklaustas apie geriausią akimirką jo gyvenime, turi gerai pagalvoti - lašai jausmų jau paliko jo sielą. Nežinau, ar turėčiau dėl to gėdytis, bet įvardinti geriausią akimirką savo gyvenime man būtų neįmanoma. Ne todėl, kad tų gerų momentų būtų daug ar mažai, bet todėl, kad tie momentai yra užkasti po didžiuliu dabarties sluoksniu. Kodėl iš didžiulio šiandienos skausmo rytoj liks tik liūdnas atsiminimas?

Tai tikriausiai vienas iš tų klausimų, į kuriuos atsakęs galėčiau save vadint žmogiškesniu žmogumi, nei buvau anksčiau.

Kažkas mane verčia manyti, jog laiko visuma - viena didelė akimirka. Visas gyvenimas tėra akimirka. Ne laiko, o didybės ir nuostabumo prasme.

Rodyk draugams




Senas gyvenimas naujoje vietoje

Vartydamas šio blog’o juodraščius radau šiokį tokį nepublikuotą straipsnelį, kuriame rašiau apie tai, kaip man sekėsi ieškot “savo” vietos. Nu žinot… ne kokio buto, ne kokio namo, bet kokios beveik slaptos vietelės, kurioje ramiai galvodamas galėčiau leist dienas. Nepamenu kodėl to įrašo nepublikavau. Gal ir prisiminčiau, jei bent pirmą jo pastraipą perskaityčiau, bet neskaitau. Neskaitau todėl, kad atrodo, jog turiu neskaityt. Šiaip ar taip, straipsnelis man pakišo mintį pasidalint pirmais įspūdžiais apie mano naująją gyvenamąją vietą.

Bendrabutis

Didžiuojuosi, kad gyvenu bendrabutyje, ir netgi tuo, kad jame be manęs dar gyvena vos 8 pirmakursiai, iš kurių 6 dar nesu matęs. Pirmą dieną teko susipažint su ūkvede - geras žmogus. Tikrąja to žodžio prasme. Budinčiosios irgi geros. Išskyrus vieną. Uch, kaip nekenčiu jos žvilgsnio. Jis toks… su žinute, ir ne bet kokia, o maždaug: “aš tave perpratau” arba “aš žinau ką rezgi”. Nesuprasi net kai ji šypsosi.

Apie kambarioką nerašysiu - negražu būtų draugus apkalbinėt, taip? Nepasakysiu beveik nieko ir apie kitus bendrabučio gyventojus - labai retas reiškinys koridoriuje ką nors sutikt. Ypač kokią merginą. Triukšmo nėra, viskas ramu, tik karts nuo karto kažkam pavyksta meistriškai apkakot unitazo dangčio kraštą. Turiu net susidaręs galvoje viso to reikalo istoriją: studenčiokas prisivalgo pigaus šlamšto, jį prispiria reikalas, dar šiek tiek padvejoja, staigiai nubėga link unitazo, pamato, kad dangtis drėgnas, bet kadangi nėra laiko nuvalyt - viską padaro ore. Planuoju nusipirkt greitu laiku spausdintuvą, tai pirmas dalykas kurį spausdinsiu bus pranešimas: “Studente, prieš sisiodamas pakelk dangtį, arba apšiksiu”.

Nemanau, kad kas nors nori skaityt apie mano karą prieš “Dangčių nekėlikus”, tai baigsiu.

Miestas

Nemanau kad svarbu, kuriame mieste dabar randuosi. Žinokit kad didmiestis, ir tiek. Taigi, vaikščiodamas mieste pasiilgau vieno dalyko - žvilgsnių. Mažame miestelyje beveik su kiekvienu prasilenkiančiu gyventoju egzistavo šioks toks akių kontaktas, o čia - beveik jokio. Tiesą pasakius, ir pats atpratau nuo žiūrėjimo žmonėms į akis - jaučiuos lyg koks persekiotojas.

Visą mėnesį sau kartoju išmokt troleibusų maršrutus, bet ne… Neretai kokia rimtesnė kelionė baigiasi ne tame miesto gale, į kurį norėjau patekti. Bet nieko, pripratau. Viešasis transportas man patinka - puiki vieta pabendraut su žmonėmis, ne taip, kaip bendrabutyje.

Tikriausiai šitaip ir baigsiu. Lekiu virt koldūnų po 1.35 lt - gal po to protingesnės mintys ir “atsitiktiniai” apmąstymai pradės galvon lįst. Gero vakaro.

Rodyk draugams




Atostogos

Net neįsivaizduoju nuo ko čia dabar pradėjus. Tikriausiai nuo pasiaiškinimo. Nujaučiu, kad per visą tą tylos laiką praradau didžiąją dalį savo skaitytojų rato. Arba tikslingiau būtų sakyti daugiakampio. Arba “Mažakampio”. Na nesvarbu…

Taigi, kur buvau dingęs ?

Į šitą klausimą galėčiau atsakyti visiškai paprastai - niekur. Tik mano mintys kažkur dingo. Turėčiau jų atsiprašyt. Karts nuo karto jos bandė sugrįžt galvon, bet, kadangi ten pastaruosius keletą mėnesių vyksta remontas - nepriėmiau. Dabar, tikriausiai, esu mažiau žmogus, nei kada nors anksčiau, ir dėl to man truputį gėda. Atrodo, jog visai nebegalvoju.

Grįžau?

Nežinau. Norėčiau grįžt, bet tas nusiteikimas, kad turiu per daug nelaisvo laiko, mane šiek tiek atbaido. O dar ir mintys mane apleido. Nuo šiol stengsiuosi būt nei gyvas, nei miręs - rašysiu, bet tik kai jausiu, jog tikrai turiu apie ką. O gal ir dažniau. Ar rečiau. Bet rašysiu.

Didelis P.S.’as

Mane labai pamalonino keletas asmeninių žinučių su prašymu ką nors parašyt. Buvo ir vienas reikalavimas - tiesą pasakius, dabar jį ir pildau. Sunku man patikėt, kad kas nors gali norėt skaityt mano “Atsitiktinius apmąstymus”. Ypač kai jie tokie… negražūs.

Tebūnie šis pranešimas pažymi mano bandymo susigrąžint žmogiškumą pradžią. Jaučiu kaip viena mintis kiša koją mano galvoj.

Rodyk draugams