BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


5 valandų kelionė namo

5 valandų kelionė namo… Kelioliką minučių prastovėjęs lietuje, galiausiai įsėdau į autobusą. Šį kart, užuot mokęsis ką nors, ką vėliau tingėsiu mokytis, nusprendžiau aprašyti savo kelionę. Tai vat. Dabar sėdžiu viduryje autobuso. Priešais mane sėdi moteriškė, kuri kažką mezga gelsvai žalsvos spalvos siūlais. Įdomu, ar šį kart kas nors prie manęs prisės… Tikiuosi ne - kažkaip nepatogu būtų rašyti.

Vos tik įsėdęs į autobusą, gavau žinutę, jog namie sninga. Die, kaip noriu tai pamatyt. Tikiuosi snigs visas 5 valandas - kai sniego tiek mažai, kad vos gali matyt - jis netenka viso savo balto žavesio.

O. Kažkoks dėdė atsisėdo už manęs. Pradėjo krapštytis. Užuodžiu nemalonų kvapą, bet pakenčiama. Turėčiau priprasti. Iš dešinės (ne šalia manęs) atsisėdo kažkoks senelis su savo, spėju, žmona. Gal per jaunas, kad galėčiau jį taip vadint, bet labia jau šiltai atrodė, o dar ir kalba žemaitiškai - visai kaip mano močiutė. Girdžiu jį sakant: “Labai. Labai, labai patiko”. Nesupratau kas, bet spėju, kad Kaunas. Esu pastebėjęs, kad senesni žmonės Kauną mato daug pozityvesniu žvilgsniu nei mes - jaunuoliai.

Kita stotelė. Įlipo dar viena senelė. Nenuostabu - retam studentui trečiadieniais baigiasi paskaitos. Dar neregėtas dalykas - senelė įlipdama vairuotojui palinkėjo malonios kelionės. Neįsivaizduoju savo amžiaus vaikino ištariant šiuos žodžius. Reiks kada pamėgint.

Senelis už manęs kažkam paskambino. Šiurkščiai ir negražiai kalba - nepalyginsi su dešiniuoju. Paskambino dar kažkam. Pasakoja istoriją apie airiją. Katik iš ten grįžo. Gerai nesupratau. Keliaudamas ar grįždamas, bet paliko oro uoste savo daigtus - prigėrė su kažkokiais ispanais, ir iš oro uosto išvedė trys pareigūnai nespėjus jam susigriebti daiktų. Spėju pats pamiršo, bet ai… Gi nepradėsiu smerkti už tai, kad linksminasi.

Nuo kelionės pradžios praėjo 40 minučių. Nieko įdomaus nebevyksta. Tikriausiai bėgsiu rašyti angliško straipsnio apie tai, kaip reikia uždirbti daug pinigų (juokas ima pagalvojus, kad pas patį kišenėse vėjai švilpauja).

Nespėjau išjungt dokumento - išgirdau dar vieną moteriškę aptarinėjančią kelionę su vyru. Kaip supratau, ji tuo pačiu autobusu ir su tuo pačiu vairuotoju atvyko ryte į Kauną, o dabar išvažiuoja. Pirmoji kelionė jai labia patiko. Man kažkaip sunkoka suvokti, kaip autobusas kaikuriems žmonėms atrodo vos ne kaip šventas dalykas. Džiaugiasi, jį giria (autobusą), giria viaruotoją… Kiek man teko važiuot, kiekviena kelionė tokia pati. Vairuotojai skirtingi, bet skirtumo tarp vairavimo įgudžių nepastebiu. Atsisėdu, po penkių valandų atsistoju, ir kelionė baigta… Oi, dar ilgai važiuosiu.

Prie kažkokio kaimelio, sustojus autobusui, išlipo prieš mane sėdėjusi moteris - matyt baigė megzti. Į jos vietą iš galo atklydo jauna mergina. Įdomu kodėl persėdo. Tikriausiai dėl gale sėdinčios ir nebaigiančios telefonu kalbėti panelės.

Dėdulė už manęs ir vel su kažkuo kalba telefonu. Dar vienas dalykas, kurio negaliu suprasti - kodėl kaikurie žmonė, kalbėdami telefonu, dėl to, kad nelabai girdi pašnekovą, patys pradeda garsiai kalbėti? Matyt kažkoks refleksas. Tikiuosi daugiau negirdėsiu nieko panašaus į jo, sakyčiau bjaurų, “Kąą!!”

Oho, nevažiuoju nė valandos, o jau prirašiau pilną A4 lapą. Reikia apsiraminti.

Kėdainiai. Aplinkui nematyt nieko įdomaus, šaligatviai tušti - matyt dėl lietaus. Netyčia susirimavo. Pro autobusą prasėlino du įdomios eisenos vaikinukai. Eina lyg suparaližuoti, tik su šiokiu tokiu “kietumo” atspalviu. Susidarė šiokia tokia eilutė autobuso priekyje. Tikiuosi nieks nesugalvos sėstis prie manęs. Būtų nejauku rašyt apie žmogų, kuris lengvai galėtų perskaityt ką apie jį rašau.

Dešinysis senelis kažkam paskambino. Pasakoja, kaip autobuse šilta. Tikrai šilta - iki šiol nepastebėjau. Vėl pasakoja kaip jam kažkas patiko. Įdomu kas… Sužinojau, kad moteriškė, su kuria jis važiuoja, tėra jo draugė. Keista, ir tuo pačiu gražu. Priešingai nei pokalbyje, kurį girdėjau sau už nugaors, šiame galėjau girdėt daugybę gražių žodžių, tokių kaip ačiū, sėkmės, gražus ir t.t. Tikriausiai nederėtų man tiek rašyt apie senyvus žmones - dar atrodys, lyg turėčiau kokį “Fetišą”. Įdomu kiek parašiau žodžių. O, apačioj rodo - 591.

Nė nepastebėjau, kaip sutemo. Pravažiavom siaurą upeliuką, pavadinimu Smilga. Tikriausiai žinau kodėl toks pavadinimas - akivaizdu, kad upelis ten, bet jo visai nematyti. Keliaujam šiauriau, bet vis dar jokio sniego. Ai, pamiršau paminėti, jog greitai kraudamasis į krepšį daiktus įsidėjau ir pirštines - matyt pats likimas man ausin pašnabždėjo tai padaryti. Jei ne snaigės, tai bent žvaigždės galėtų matytis. Labai jau niūru čia darosi.

Rodos, pastarąsias 3 valandas tik žiūrėjau pro langą ir galvojau apie nieką. Nebedaug iki namų liko. Sustojom prie kažkokio kaimelio, įlipo gan daug žmonių. Nugirdau, kad autobusas, kuriuo jie važiavo, sugedo. Nauji keleiviai labai apsidžiaugė įlipę, mat laukiant kito autobuso, sugedusio autobuso vairuotojas pagailėjo degalų autobuso šildymui. Išgirdau gale mažo berniuko balsą: “Geriausias autobusas pasaulyje!”.

Praėjo keletas minučių, o aš nebegaliu galvot apie ką nors normalaus. Tikriausiai pats laikas nustot rašyt. Reikia pasidžiaugt kelione Geriausiu Autobusu Pasaulyje.

P.S. Grįžau, sniego nė kvapo. Lietus.

Rodyk draugams




Bandymo nebandyti ir teisingų klaidų neparadoksas

Man visai nesvarbu, kad neturėdamas ką veikti, vietoj to, kad nueičiau į skalbyklą, sėdžiu ir tuščiai maigau klaviatūros mygtukus. Vyresnieji tikriausiai tai pavadintų priklausomybe kompiuteriui, bet gi tai kas kita! Kodėl turėčiau skalbinius nešti skalbyklon šiandien, jei galėsiu juos nunešti rytoj? Štai į kokius klausimus turėtų atsakinėti mokslininkai, užuot aškinęsi kodėl gepardai dėmėti.

Žinau, kad atsakymas į šį klausimą tūno kažkur giliai mano galvoje. Tiesą pasakius, ne taip jau ir giliai. Dar tiksliau - atsakimą žinau, tik nenoriu aš juo į nieką atsakyti. Arba atsakysiu rytoj.

Esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus savo gyvenime yra priėmęs visokeriopai kvailą sprendimą net ir žinodamas apie galimas komplikacijas. Kas gi skatina mus taip elgtis? Būtų logiška manyti, kad dėl to kaltas tingumas, tik kad pats tingumas yra savotiška kvailų sprendimų komplikacija - gi tingiu ne todėl, kad man tai velniškai svarbu, o todėl, kad mano priimtas “sprendimas” leidžia man ta svarba suabejoti.

Dar pastebėjau, kad klaidingi sprendimai dažniausiai atsiranda kai yra pasitelkiamos emocijos. Jeigu Dievas mus, žmones, iš visų gyvybės formų išskyrė “perdėtom” emocijom, ar galima sakyti, kad Dievas mus išskyrė kvailumu? Gi visai tikslinga taip manyti? Skruzdėlės televizijos nežiūri ir dėl to nesuka galvos, o mes tuo tarpu kuriam tokias nepasitenkinimą keliančias frazes kaip “(įstrižainės) dydis nesvarbu”.

Pastebėjot, kaip man patinka peršokti nuo vienos temos į kitą? Žinojau kad taip bus, bet vistiek rašiau. O dar ir pavadinimą pakeist tingiu - nieks gi turinio neskaitys :).

P.S. Užsimaniau į skalbyklą, bet rakto man jau nieks nebeduos. Neparadoksas.

Rodyk draugams