BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Didingų akimirkų didingi pokyčiai

Jei tik galėčiau, sustabdyčiau kiekvieną akimirką - žavinga ji ar ne. Nepatinka man mano negebėjimas kontroliuot laiką. Nepatinka man ir pats laikas - prieš, o gal ir per jį, viskas nublanksta. Kiekviena akimirka skausmo, džiaugsmo ar geidulio tampa tiesiog… praeitimi. Kad ir koks būtų jausmas, be žodžio “akimirka” jis tėra kažkoks netikras atsiminimas, kuris per laiką begales kartų sugriūva, ir tiek pat kartų atsistato su keliomis trūkstamomis dalimis. Jūra, iš kurios išnešamas lašelis vandens, nebėra ta pati jūra. Tai jūra be vieno lašo.

Jei žmogus, paklaustas apie geriausią akimirką jo gyvenime, turi gerai pagalvoti - lašai jausmų jau paliko jo sielą. Nežinau, ar turėčiau dėl to gėdytis, bet įvardinti geriausią akimirką savo gyvenime man būtų neįmanoma. Ne todėl, kad tų gerų momentų būtų daug ar mažai, bet todėl, kad tie momentai yra užkasti po didžiuliu dabarties sluoksniu. Kodėl iš didžiulio šiandienos skausmo rytoj liks tik liūdnas atsiminimas?

Tai tikriausiai vienas iš tų klausimų, į kuriuos atsakęs galėčiau save vadint žmogiškesniu žmogumi, nei buvau anksčiau.

Kažkas mane verčia manyti, jog laiko visuma - viena didelė akimirka. Visas gyvenimas tėra akimirka. Ne laiko, o didybės ir nuostabumo prasme.

Rodyk draugams




Senas gyvenimas naujoje vietoje

Vartydamas šio blog’o juodraščius radau šiokį tokį nepublikuotą straipsnelį, kuriame rašiau apie tai, kaip man sekėsi ieškot “savo” vietos. Nu žinot… ne kokio buto, ne kokio namo, bet kokios beveik slaptos vietelės, kurioje ramiai galvodamas galėčiau leist dienas. Nepamenu kodėl to įrašo nepublikavau. Gal ir prisiminčiau, jei bent pirmą jo pastraipą perskaityčiau, bet neskaitau. Neskaitau todėl, kad atrodo, jog turiu neskaityt. Šiaip ar taip, straipsnelis man pakišo mintį pasidalint pirmais įspūdžiais apie mano naująją gyvenamąją vietą.

Bendrabutis

Didžiuojuosi, kad gyvenu bendrabutyje, ir netgi tuo, kad jame be manęs dar gyvena vos 8 pirmakursiai, iš kurių 6 dar nesu matęs. Pirmą dieną teko susipažint su ūkvede - geras žmogus. Tikrąja to žodžio prasme. Budinčiosios irgi geros. Išskyrus vieną. Uch, kaip nekenčiu jos žvilgsnio. Jis toks… su žinute, ir ne bet kokia, o maždaug: “aš tave perpratau” arba “aš žinau ką rezgi”. Nesuprasi net kai ji šypsosi.

Apie kambarioką nerašysiu - negražu būtų draugus apkalbinėt, taip? Nepasakysiu beveik nieko ir apie kitus bendrabučio gyventojus - labai retas reiškinys koridoriuje ką nors sutikt. Ypač kokią merginą. Triukšmo nėra, viskas ramu, tik karts nuo karto kažkam pavyksta meistriškai apkakot unitazo dangčio kraštą. Turiu net susidaręs galvoje viso to reikalo istoriją: studenčiokas prisivalgo pigaus šlamšto, jį prispiria reikalas, dar šiek tiek padvejoja, staigiai nubėga link unitazo, pamato, kad dangtis drėgnas, bet kadangi nėra laiko nuvalyt - viską padaro ore. Planuoju nusipirkt greitu laiku spausdintuvą, tai pirmas dalykas kurį spausdinsiu bus pranešimas: “Studente, prieš sisiodamas pakelk dangtį, arba apšiksiu”.

Nemanau, kad kas nors nori skaityt apie mano karą prieš “Dangčių nekėlikus”, tai baigsiu.

Miestas

Nemanau kad svarbu, kuriame mieste dabar randuosi. Žinokit kad didmiestis, ir tiek. Taigi, vaikščiodamas mieste pasiilgau vieno dalyko - žvilgsnių. Mažame miestelyje beveik su kiekvienu prasilenkiančiu gyventoju egzistavo šioks toks akių kontaktas, o čia - beveik jokio. Tiesą pasakius, ir pats atpratau nuo žiūrėjimo žmonėms į akis - jaučiuos lyg koks persekiotojas.

Visą mėnesį sau kartoju išmokt troleibusų maršrutus, bet ne… Neretai kokia rimtesnė kelionė baigiasi ne tame miesto gale, į kurį norėjau patekti. Bet nieko, pripratau. Viešasis transportas man patinka - puiki vieta pabendraut su žmonėmis, ne taip, kaip bendrabutyje.

Tikriausiai šitaip ir baigsiu. Lekiu virt koldūnų po 1.35 lt - gal po to protingesnės mintys ir “atsitiktiniai” apmąstymai pradės galvon lįst. Gero vakaro.

Rodyk draugams




Atostogos

Net neįsivaizduoju nuo ko čia dabar pradėjus. Tikriausiai nuo pasiaiškinimo. Nujaučiu, kad per visą tą tylos laiką praradau didžiąją dalį savo skaitytojų rato. Arba tikslingiau būtų sakyti daugiakampio. Arba “Mažakampio”. Na nesvarbu…

Taigi, kur buvau dingęs ?

Į šitą klausimą galėčiau atsakyti visiškai paprastai - niekur. Tik mano mintys kažkur dingo. Turėčiau jų atsiprašyt. Karts nuo karto jos bandė sugrįžt galvon, bet, kadangi ten pastaruosius keletą mėnesių vyksta remontas - nepriėmiau. Dabar, tikriausiai, esu mažiau žmogus, nei kada nors anksčiau, ir dėl to man truputį gėda. Atrodo, jog visai nebegalvoju.

Grįžau?

Nežinau. Norėčiau grįžt, bet tas nusiteikimas, kad turiu per daug nelaisvo laiko, mane šiek tiek atbaido. O dar ir mintys mane apleido. Nuo šiol stengsiuosi būt nei gyvas, nei miręs - rašysiu, bet tik kai jausiu, jog tikrai turiu apie ką. O gal ir dažniau. Ar rečiau. Bet rašysiu.

Didelis P.S.’as

Mane labai pamalonino keletas asmeninių žinučių su prašymu ką nors parašyt. Buvo ir vienas reikalavimas - tiesą pasakius, dabar jį ir pildau. Sunku man patikėt, kad kas nors gali norėt skaityt mano “Atsitiktinius apmąstymus”. Ypač kai jie tokie… negražūs.

Tebūnie šis pranešimas pažymi mano bandymo susigrąžint žmogiškumą pradžią. Jaučiu kaip viena mintis kiša koją mano galvoj.

Rodyk draugams




Sena siela

Per gyvenimą žmogus pasikeičia daugybę kartų. Į visus tuos pokyčius žvelgiant stambiu planu, galima teigti, jog tie pokyčiai susidaro iš suradimo ir supratimo. Kai esi vaikas, surandi daug, supranti - mažai. Kei esi suaugęs - suradimo ir supratimo yra beveik lygiai. Kai pasensti - supratimo yra daugiau, nei suradimo.

Kaip gali suprast daugiau, nei žinai (esi radęs)? Negali. Tikriausiai todėl senyvi žmonės ir yra tokie… savotiškai keisti, arba, kaip Šekspyras pasakytų, vaikai be dantų, be regėjimo ir be viso kito. Ir tikrai. Senyvus žmones reikia prižiūrėt kaip vaikus, kurie ne auga, o… jaunėja.

Aš, kaip ir dauguma mano amžiaus jaunuolių, netikiu, kad pasensiu, nors senatvė ir neišvengiama. Tiesą pasakius, vos tik tapęs našta kitiems, norėčiau pasaulį palikt. Ne dėl to, kad trukdyčiau kitiems, bet dėl to, kad man būtų šlykštu jausti jėgų nykimą, minčių pilkėjimą ir galimybių mažėjimą.

Tikriausiai tik dabar taip galvoju. Daugybė senyvų žmonių jaunystėje taip galvojo, bet kažkas pasikeitė. Visada kažkas pasikeičia, tik įdomu kas… Įdomu, ar senyvo žmogaus noras gyventi yra įgauto proto ir gyvenimiškos patirties, kvailystės, ar baimės vaisius?  Kol nepasensiu, tikriausiai to nesuprasiu. O gal nesuprasiu niekad?

Akivaizdžiai per daug galvoju apie mirtį. Kažkokia įdomi ji.

Rodyk draugams




Laikas

Tikriausiai mano gyvenime dar nebuvo siaubingo įvykio, po kurio nepagalvočiau: “Kaip būtų gerai atsukti laiką.” Tiesą pasakius, labai dažnai pagalvoju, jog tokį sugebėjimą turiu, tik nemoku jo panaudoti.

Neįsivaizduoju gyvenimo be laiko. Ne tik iš fizikinės, bet ir iš žmogiškosios pusės. Kaži kas būtų, jei jo nebūtų? Aišku viena - nei aš, nei jūs, žmogeliai, šito įrašo neskaitytumėm. Galbūt apie tai galvoti kvaila, bet… Kokią įtaką žmogui daro laikas? Sendina? Moko? “Gydo žaizdas?”  Velnias, kiek jo visur daug. Jei žmogaus gyvenimą būtų galima aprašyti geometrine progresija, toj formulėj visada gulėtu nepajudinamas “t”. Ir bendrai, progresija be laiko egzistuoja tik matematikoje. Pats laikas turėtų būti aritmetinė progresija, nes laiko įtaka, priklausomai nuo bėgančių gyvenimo metų, proporcingai kyla. Kuo žmogus senesnis, tuo jis labiau įtakojamas laiko, bet… Kuo jis senesnis, tuo mažiau laiko jam lieka. Keista…

Jeigu šie išvedžiojimai būtų teisingi, laikas ir gyvenimas būtų vienas kitam atvirkščiai proporcingi. Dideli pasiekimai reikalautų daug laiko, o to pasekoje, daug pasiekę turėtumėm greičiau mirti. Ką sugalvojau… Be pavyzdžio neišsiversiu.

Taigi, Tomas visą gyvenimą praleido gulėdamas lovoje ir nieko neveikdamas.
Petras - tokį patį gyvenimo laikotarpį tapė gražiausią paveikslą pasaulyje.

Kaip mano proporcija gali būti teisinga, jei Tomas, nieko nedarydamas sugebėjo gyventi tiek pat, kiek gyveno Petras? Kadangi šitame lygybių pasaulyje naudojame laiką, į kurį žiūrime ne kaip į skaičių, o kaip į gyvenimo dalį, tai visa ši proporcija turi būti pagrįsta ne matematiniais skaičiais, o žmogiškais jausmais. Štai kur viskas pradeda atrodyti teisingai. Kuris iš jūsų mano, jog Petrui laikas bėgo lėčiau nei Tomui? Drįstu teigti, jog Petrui laikas bėgo greičiau. Taigi..

… Ieškodami laiko, kurį jie nugyveno, sakykim, savo sieloje, įkišim ir vėl šiek tiek iškreiptos matematikos: t = s/v. Abu veikėjai nužengė tokį patį gyvenimo kelią - sakykim s = 50 metų (Taip, tai kelias, o ne laikas. Ir ne metrais, o laiku matuojamas).  Kadangi Tomui laikas bėgo lėčiau, tai jo greitis tegul būna 5, o Petro - 10 m/s (minčių per sekundę?).

Taigi… Tomas gyveno t = 50/5 = 10 pm (”Pshichologinių metų”), o Petras t = 50/10 = 5.

Pasaulyje abu gyveno tiek pat laiko, bet sieloje - Petras du kartus trumpiau.

Kažin ar be manęs kas nors yra bandęs paaiškinti, kodėl nieko neveikiant laikas bėga lėčiau? Nobelio premijos vistiek už tai negaučiau, taip? :)

Rodyk draugams




Drąsa gyventi

Pastarąjį mėnesį ir dar kelias dienas niekaip neprisiverčiau čia ko nors rašyt. Buvau užsivertęs kitom rašliavom, kurių viešai demonstruoti kolkas neketinu. Per tą mėnesį teko susitikt su keletu įdomių minčių, apie kurias norėjau, bet neparašiau šiame blog’e. Viena jų - mirtis.

Nepamenu tiksliai ar tai A.Kamiu, I.Kanto ar dar kažkokio tai filosofo mintis, jog vienas sudėtingiausių filosofijos klausimų - drąsos kiekių skirtumai pasirenkant gyvenimą arba mirtį.

Dauguma žmonių vienareikšmiškai pasakytų, jog gyvenimui drąsos reikia daugiau. Drįsčiau teigti, jog taip yra todėl, kad žmonės mirties bijo. Gal ne bijo, bet nenori apie tai galvot. Nu bet tai aišku, gi nepradėsi skleist idėjų, jog visi turėtumėm greičiau mirti. Tai tiesiog nepriimtina.

Pamenu, žiūrėdamas vaikystėje filmus, kuriuose būdavo rodoma kaip žmonės virpa prieš mirtį, pagalvodavau, kad nėr čia ko. Kai manęs prieš keletą metų paklausė ar bijau mirties, atsakiau, kad galėčiau mirt kad ir dabar, tik artimųjų gaila. Matyt geru sūnum tėvai išauklėjo. Šiaip ar taip, grįžkim prie drąsos klausimo.

Visi žmonės, bent jau taip turėtų būt, mano, jog drąsa yra teigiama ir išskirtinė savybė. Filmuose, iš tūkstančio kareivių būna vienetai drąsuolių. Ir realiame gyvenime, iš tūkstančių žmonių atsiranda vienetai nebijančių kažko baisaus. Taigi, kaip jau minėjau, drąsa - išskirtinė savybė. Iš statistinės pusės, daugiau žmonių renkasi gyvenimą vietoj mirties. Nusižudo tik vienas iš tūkstančių. Jei daugiau drąsos reikia gyvenimui, dauguma mūsų būtų drąsuoliai, o drąsumas būtų visai neišskirtina savybė. Gi taip nėra? Šiaip ar taip, čia tik statistika. Jei kvepia mirtimi, įkvėps tik vienas iš tūkstančių.

Prieikim prie klausimo, kodėl gyvenimui gali reikėti daugiau drąsos? Gi apie gyvenimą žinom daug, galim kažką suplanuot, kažką numatyt, o apie mirtį… Juoda, tamsu. Tamsa gi baisesnė už šviesą… Ech… Gyvenime žmones dažniausiai kamuoja įvairios problemos. Jų neatlaikę nusižudom. Tai savižudžius daro bailiais? Nemanau. Kažkas čia ne taip persipina. Tikriausiai pakantumas. Tai savižudžius daro nepakančiais. Kodėl gi neužbaigus visko dabar? Šiaip ar taip ateis galas. Uch, geri planuotojai tie iš savęs gyvybę atimantys žmogučiai.

Drįstu manyti, jog savižudžiai yra patys drąsiausi. Keista, kad dažniausiai nusižudantys žmonės yra nestabilios psichikos - gi savižudybė - ir ganėtinai protingas, ir suplanuotas žingsnis.

Kad ir kiek aš čia prisvaičiojau, nemanykit, kad palaikau savižudybės idėją. Kodėl ne? Aš linkęs manyti, kad mes niekad nedingsim. Net ir po mirties. Visad turėsim save. Nusižudydami mes nužudome ne save, o aplinkinius. Kai dingsti iš šios žemės, dingsti vienas, be draugų - jų nebėra, lygiai taip, kaip juos nužudant. Aš gi negaliu žudyt, man to neleidžia nei moralė, nei įstatymai.

Atsiprašau tų, kuriem ši rašliava nepriimtina. Būtų malonu, jei ką nors parašytumėt apačioj, ar pamėgintumėt pakeisti mano nuomonę. Šiaip ar taip, kvailas žmogus, negebantis atvirai mąstyti. Jei kuris iš jūsų, mieli skaitovai, neužskaitot savižudybės vien todėl, kad taip pasakė tėvai - bėkit gyventi, bet nedrįskit egzistuot.

Pabaigai - gražūs, mums žinomo J.Biliūno žodžiai, parašyti prieš mirtį: “Labiausiai sunku tiems, kurie patys savo gyvenimo siūlą pertraukia. Kokios mintys paskutinėj valandoj jų nuvargusią dvasią kankino? Jų labiausiai turėtume gailėtis, juos užjausti, tuo tarpu dažniausiai juos niekiname…”

Rodyk draugams




Gėris + blogis = barankos skylė

Kiekvienas iš mūsų turim kažkokį tai gėrio ir blogio supratimą. Už jį turėtumėm būt dėkingi Adomui ir Ievai, suvalgiusiems uždraustąjį vaisių, ir tapusiems panašesniais į Dievą. Nors, tiesą pasakius, visai jiems nedėkoju.

Kartais pagalvoju, kad galėčiau nejaust ribų tarp gėrio ir blogio. Kažkaip lengviau gyvent būtų, o ir sąžinė šonų nekandžiotų. Gi kartais tikrai skauda!

Kaip magnetas neegzistuoja be teigiamo ir neigiamo krūvio, taip pasaulis neegzistuoja be gėrio ir blogio. Pasaulis neegzistuotų kupinas vien gėrio ar vien blogio, nes šie dalykai yra per daug reliatyvūs. Vienas be kito jie negali turėti nei reikšmės, nei prasmės, nes be blogio nesuvoktumėm gėrio, o be gėrio - blogio. Kiekviena vagystė turi teigiamą ir neigiamą puses. Ir kiekvienas nusikaltimas. Visi blogi veiksmai yra daromi su tikslu pasiekt asmeninį gėrį.

Na taip. Taip su neigiamais dalykais. Kas blogo nutinka darant gerus dalykus, pavyzdžiui paaukojant labdarai? Kiekvienas geras veiksmas turi ryšį su jausmu, turinčiu ryšį su blogiu. Noras būt geresniu žmogumi, kaip ir vagystė, kyla iš “naudos” troškimo ar savimeilės, kurios nedrįsčiau vadint gėriu, nes ji kelia gėrio supratimo kartelę.

Blogis, kylantis iš gerų veiksmų, yra mažesnis nei gėris, kylantis iš blogų veiksmų. Teoriškai gėrio turėtų būt daugiau nei blogio, bet taip nėra. Viską kompensuoja tūkstančiai nusikaltimų, kuriuos kiekvienas atliekam savo mintyse.

Taigi, gyvenam tobuloj pusiausvyroj. Keldami standartus gėriui, keliame standartus ir blogiui. Taikos misijos, kaip ir noras padaryt pasaulį geresne vieta gyventi, reikalų žemiečiams visai nepagerina :)

P.S. Atsiprašau už tai, kad nepriimtinai galvoju :).

Rodyk draugams




Vilties ašmenys

“Viltis - gyvenimo variklis”. “Viltis, jei stipri, prakala akmenį”. “Viltys gerai pusryčiams, bet ne vakarienei“…

Per gyvenimą girdėjau gan daug sentencijų apie viltį, bet.. prisimenu tik vieną, kuri būtų “neigiama”, o ir ta… Ne visai į gyvenimo temą (”viltis - kvailių motina”).

Visai ne šventas dalykas, ta viltis, kad apie ją būtų kuriama tiek “teigiamų” sentencijų. Aš, asmeniškai, pradėjau ja net bjaurėtis. Mielai Mefistofeliui parduočiau viltingą “gal“, ir nusipirkčiau tūkstantį “taip” arba “ne“. Nors ne. Per daug ją šitaip įvertinčiau. Viltis karts nuo karto padeda siekti tikslo ir tikėti. Bet tai… Negi niekam niekad nebuvo taip, kad ji lyg grandinė apipintų kojas, ir trukdytų judėti į priekį? Ne? Tai ne daug apie ją žinot.

Jos gale ne visada laukia gražūs dalykai. Jei ten laukia blogiausia, kas gali nutikt, viltis visada… visada trukdys jums apsisukus grįžti atgal į rojų. O jei dar prie tos vilties prisideda žinojimas, jog viltis yra tuščia… Geriau jau nešti kryžių - jis bent iš medžio padarytas. Ar geležies…

Sakykit ką norit, bet jaučiu atsakomybę sugalvoti universalesnę sentenciją. Taigi…

Gyventi viltim - tai tas pats, kas užsimerkus vaikščioti peilio ašmenimis - nežinai kuris galas tavęs laukia, o ir eiti sunku. Palengva ėjęs medine rankena  ir patekęs ant ašmenų suprasi, jog eini tuščiai, bet sustot negalėsi - viltis neleis. Ėjęs ašmenim ir patekęs ant rankenos suprasi, jog sunkiausia jau praėjo, o tikslas jau čia pat. Ir visai ne smaigalys.

Ne tobula, bet mano ir man. Tinka :).

Rodyk draugams




“Mokslas” apie Dievą

Vakar susipažinau su mergina, kuri pilnai tiki Dievu ir visa katalikybės “ideologija”. Jog ji tikinti, sužinojau tik per nekaltai išslydusį, sakykim, pasišaipimą iš Dievo. Gan nesmagu buvo, bet ji, laimei, to asmeniškai nepriėmė. Ko gero abu, norėdami greičiau uždaryti šią temą, be jokių ginčų priėjome prie išvados, jog Dievu arba tiki, arba ne. Išvada gan labai neteisinga, bet bent tema užsidarė :).

Aš Dievu netikiu, bet tikiu, kad tikėjimas kažkiek praturtina žmogaus sielą, suteikia jam kažkokį tai moralės ir etikos pagrindą. Trumpai tariant, tikiu tikėjimu, bet ne pačia religija. Nesu vienas iš tų, kurie religiją, be jokių apsvarstymų, gali pripažinti kaip neegzistuojančią. Tiesą pasakius, jei kūdikystėje nebūčiau pakrikštytas, gal ir tikėčiau Dievu.

Norėčiau tikėt Dievu, bet aš moderniojo mokslo žmogus. Per daug dalykų prieštarauja vieni kitiems, kad galėčiau būti ir religingas, ir turėt tam tikrų, mokslu pagrįstų, įsitikinimų. Na bet taip. Neperskaitęs biblijos ir negavęs Nobelio premijos už pasiekimus moksle, neturiu pakankamai kompetencijos apie tai kalbėt. Vis gi, žmonijos istorijoje buvo įdomių dalykų.

Man egzistencializmas nelabai sietinas su tikėjimu į Dievą, bet štai, žymus egzistencializmo filosofas Žanas Polis Sartras, visą gyvenimą buvęs ateistu, prieš mirtį priėmė judaizmą. Iš fizinių mokslų pusės, net ir pats A. Einšteinas tikėjo Dievu. Nors buvo ir atvirkščių atvejų. Č. Darwinas, studijavęs teologiją, atsisakė tikėjimo, ir net mirdamas prie jo negrįžo.

Nežinau, ar kada man pavyks surast Dievą, bet žinau, jog juo pilnai tikėti, taip pat kaip ir netikėti, yra tiesiog kvaila.

P.S. Įdomi mintis (ne mano): Ar Dievas gali sukurti akmenį, kurio negali pakelti ?

P.P.S. Jei labai jau su manim nesutinkat, nesivaržykit pakomentuot. Kaip jau minėjau, noriu išmokt tikėti.

Rodyk draugams




Studijos užsienyje

Pamenu, kai prieš trejetą mėnesėlių rašiau šį bei tą apie patriotizmą. Neskaičiusiems pasakysiu tik tiek, kad rašiau apie patriotizmo žalą, kvailumą ir panašiai. Per tuos trejetą mėnesių, tikriausiai keršydama, tėvynė man gerokai sutrenkė galvą ir sukratė visą patriotizmo skyrių joje.

Šiuo metu aš abiturientas. Taip, gimiau jau nepriklausomoje Lietuvoje. Keista, bet net ir šiandien tenka išgyvent šiokių tokių vidinių konfliktų, susijusių su atsidavimu valstybei. Pati pirmoji mano kova - prieš užsienį. Didžiąją dalį gyvenimo ketinau studijuoti Lietuvoje. Negaliu pasakyti, kad neteko nuo šio ketinimo atitrūkti. Gi visi žinom, kaip darosi madinga, protinga ir kieta rinktis studijas užsienyje? Užpildžiau UCAS formą, ir vos tik gavau potencialų kelialapį į vieną geriausių uk informatikos universitetų, palaidojau mintį apie studijavimą ten. Ne dėl to, kad reikalavimai gan aukšti (tiesą pasakius žemi) ir negalėsiu jų įvykdyt (galiu), o todėl, kad man nepatinka idėja priklausyt kažkokiai kitai sriubai, kurioje niekad nebūsi atsidūręs pagal receptą. Reiktų atsisakyt lietuviškos bibliotekos, lietuviškos aplinkos ir didelio skaičiaus potencialiai įdomių lietuviškų draugų.

Pastaruoju metu mane erzina visokie, sakykim kolegos, kurių akys, matančios teigiamus dalykus, yra arba užmerktos, arba užpakalyje. “Lietuvoje mažai dėmesio skiriama praktikai”… Žinot ką? Per gyvenimą dar prisipraktikuosit. “Užsienyje aš labiau rūpėsiu”… Mhm. “Užsienyje geresnė paskolų sistema”… Nenoriu dėl šito ką nors daug sakyt, nes labai nesidomėjau, bet tai į gerus uk universitetus patekę studentai gali gauti valstybės finansuojamas vietas Lietuvoje. Nors gal čia nuo specialybės priklauso. “Studijos užsienyje geriau paruoš gyvenimui”… Šitas geras. Jei jau užsienyje studijuoti “patogiau”, nemanau, kad “patogumai” ir “išlepinimas” jus paruoš gyvenimui geriau, nei korupcija ar kitos blogybės. “Lietuvoje reikia mokytis nereikalingų dalykų”… Kiek iš jūsų kažkelintoje klasėje išgirdę apie pitagoro teoremą pagalvojot, kad ji nereikalinga? Kažin kiek kartų sumažėtų ir taip mažos Lietuvos fizikų gretos, jei 6 (7?) - 10 klasėse būtų leista jiem, nusprendusiem kad to nereiks, nesimokyt fizikos? Yra pasaulyje milijardas dalykų, kurių užsimerkęs nepamatysi. Yra dar ir daugiau priežasčių, dėl kurių kolegos renkasi studijas užsienyje, tokių kaip atlyginimas Lietuvoje, bet aš jų visų gi nevardinsiu.

Jei jums ramybės neduoda atostogaujantys grybautojai ir komikai, kurie oficialiai sėdi seime, tai tikrai, lėkit velniop iš čia. Aš, asmeniškai, seimo net palietęs nesu, kaip nesu palietęs Valinsko, nesu ištaręs “labas” gerbiamam Fontanui ar Karaliui. Blogai ar gerai jei dirba savo darbą, man vienodai. Nei aš jų darbdavys, nei draugas, nei giminaitis…

Taigi, bėkit. Valstybė, kaip ir žmogus, karts nuo karto turi išsituštinti (ne, ne ištuštėti, o išsi*ikti).

P.S. Vakar išgirdau, kad norint, jog kalba būtų oficiali, ja turi kalbėt virš milijono žmonių. Taigi, jei atsitiks taip, kad valstybė per daug išsituštins, aš, kaip patriotas, imsiuos partizaninių veiksmų. Ne miškuose, o ten, kur išmatų daugiausia.

P.P.S. Tikiuos neįsižeidėt. Ne visiem į užsieny išlėkusiem Lietuviam tai taikau :).

Rodyk draugams