BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Švari siela

Nežinau kodėl, bet atrodo, jog senokai rašiau apie tai, kaip aš jaučiuosi savo viduje. O gal niekad nerašiau…

Nepaisant visų bėdų, kurios pastaruoju metu inerciškai didėja, galiausiai galiu pasakyti, jog mano gyvenimas gerėja. Viduje. Ko gero pirmą kartą gyvenime jaučiuosi taip, lyg eičiau geru keliu. Lyg mano siela suprastų, ką reiškia gyventi. Nežinau kodėl, bet jaučiuosi užtikrintai - manęs nebepasiekia neigiamos emocijos, mano siela jaučiasi… švari.

Nežinau ar tai laikina. Jei taip - tikiuosi tai pasikartos vis dažniau.

Įdomu, ar tai Dievas, ar pats gyvenimas nori man už kažką atsilyginti.

Artėja kūčios. Ko gero geriausios ir gražiausios kūčios, kokios tėra iki šiol buvusios mano gyvenime. Deja, jų nepraleisiu su savo šeima. Jaučiu šiokią tokią sąžinės graužatį. Tikiuosi mano pasirinkimas niekeno nenuliūdins. Grįžęs namo pajutau, kaip mano tėvai manimi didžiuojasi dėl betkokio menkniekio, ir, kad ir ką pasakytų, visada laukia mano pritarimo, lyg aš būčiau koks… autoritetas, šeimos sergėtojas.

Ir aš noriu kažkada didžiuotis savo vaikais dėl mažiausių pasiekimų. Norėčiau, kad jie tai vertintų.

Niekad nemėgau kalbėti apie savo šeimą. O dabar, atrodo, galėčiau pripasakoti labai daug teigiamų dalykų. Įdomu kodėl man prireikė tokios daugybės metų, kad suprasčiau, jog mano šeima - tai ne tik žmonės, su kuriais dalinuosi vienu stogu.

Žinot ką? Aš savimi didžiuojuosi. Nuoširdžiai. Didžiuojuosi tuo, kad galiausiai sugebėjau pasiekti sielos ramybę. Net jei tai ir trumpalaikis dalykas. Didžiuojuosi savimi, kad gebu vertinti aplinkinius žmones pagal jų nematomą ir vargiai suvokiamą ryšį su manimi - ne išvaizdą ir charakterį.

Aš esu laimingas! Aš einu geru keliu!

Rodyk draugams




Avilio blogui metai!

Na ne visai metai. Dar reiktų luktelt 4 dienas, kad toks sušukimas būtų teisingas. Šiaip ar taip, nemanau, kad per savo “kūdikėlio” gimtadienį turėsiu laiko jį pasveikint, tai pasveikinsiu dabar. Su artėjančiu gimtadieniu!

Kadangi turiu ganėtinai daug laisvo laiko, leisiu sau perskaityti visus kada nors parašytus įrašus. Skaitydamas bandysiu atkreipt dėmesį į dalykus, kurie manyje per tuos metelius pasikeitė. Taigi…

Pasiskevinimas. Nostalgija. Pamenu, kad jį rašydamas buvau kupinas užsidegimo ką nors parašyti. Kaip buvo gera… Kaip apsidžiaugiau, kai sulaukiau netikėtų komentarų! Taip ir nepaaukojau tų 5 litų naujam dizainui (radau būdą pakoreguot nemokamus :)). Apėmė geri jausmai, bet reikia tęst toliau…

Dalykai, kurie mane… nervina. Šitas pranešimas buvo velniškai ilgas. Dabar jį skaitymas nelabai suprantu kaip jaučiausi. Parašiau “piktą” pranešimą apie tai, kad kiti rašo “piktai”. Ir išvis keista, kad rašiau tokiom temom :P

Toliau plaukioja šiokie tokie, iš vienatvės parašyti svaičiojimai apie romantiką. Rašiau, jog jos trūksta ir panašiai. Ech… Spėju, jog dar nesupratau, kad jei myli - romantikos pilna visur :).

Rašiau kažką apie planavimą. Skundžiausi, kad nebemoku planuoti. Vis dar nemoku. Tiesą pasakius, nemoku dar labiau :). Pasirodė įdomus kažkada iškeltas klausimas: “Gyvenimas - didžiulis planas, ar atsitiktinumų ritinys?” Dabar, rodos, žinau atsakymą. Gyvenimas - atsitiktinai suplanuotų atsitiktinumų maišalynė.

Kažkas apie tai, kad kiekvienas žmogus laiko save išskirtiniu. Ir čia gyvenimas privertė šiek tiek patobulėti, ir pamąstyti giliau. Reiks kažkada apie tai parašyt naują pranešimą :).

Toliau skaitydamas pastebiu, kaip pamažu nyksta visokie pranešimai, kurie man užtikrintų daugiau “patinka” paspaudimų. Matomai bandžiau pabrėžti savo išskirtinumą mąstydamas žmogui natūraliai atmetamomis temomis. Ir tuo didžiuojuosi. Iki dabar “Avilys prieš pasaulį” kategorijos įrašai man atrodo įdomūs. Pamenu, kad iš pradžių siekiau surinkti daugiau “patinka” paspaudimų, bet šio siekimo kažkaip atsikračiau. Matyt, tapau atviresniu sau pačiam.

Rašiau ir apie “Protingą žmogų”. Dabar šią savoką taip atvirai naudoti bijočiau. Žmonės nėra protingi :). Reiks gal ir apie tai parašyti. Die. Negalvojau, kad šiame tinklaraštyje prirašiau tiek daug (čia kaip kam). Šiandienai raustis po senus įrašus pakaks. Prisirinkau labai gerų emocijų. Lekiu virti koldūnų. Iki greito, tinklarašti! Gerai atšvęsk :)!

Rodyk draugams




Savęs tobulinimas

Nežinau kodėl, bet atšalę orai manyje sužadina norą pasikeisti. Tikriausiai ne veltui šį tinklaraštį pradėjau žiemą - beveik lygiai prieš metus (trūksta dar 6 dienų).

Pamenu, kaip tuo metu manyje virė milžiniškas noras tapti geresniu žmogumi. Nežinau ar bergždžiai, bet stengiausi. Galėčiau drąsiai teigti, jog geresniu žmogumi tapau, tik… To mažo pokyčio nepakanka.

Pastaruoju metu gan daug galvoju apie savęs tobulinimą, bet per mažai, kad tas mintis galėčiau pritaikyti sau. Nusprendžiau pasirašyti šiokį tokį sąrašą dalykų, kuriuos bandysiu išmesti iš savo charakterio, ir bendrai, iš savęs kaip žmogaus. Šio sąrašo neviešinsiu - nesu šventas.

Džiaugiuosi, galėdamas iš sąrašo ištrinti eilutę, sakančią “Baik. Tu toks pat, kaip ir kiti“. Taip. Gan sunku pripažint, bet ilgą gyvenimo laikotarpį save laikiau geresniu žmogumi nei aplinkiniai. Šito neišbraukus, tikriausiai, joks bandymas tobulinti save iš vidaus nebūtų įmanomas. Pamenu darželyje girdėtus žodžius, kad vienodų žmonių nėra. Drįsčiau teigti, jog bendrąja prasme skirtumai tarp žmonių juos jungia į vieną visumą. Tik “vienodi” žmonės gali būt išskirtiniais. Paradoksas ?

Manau, kad galiu, bet vis dar nesiryžtu trinti eilutės “Kitų džiaugsmas - tavo džiaugsmas“. Pavydas, tai vienas sunkiausių dalykų, kuriuos man yra tekę psichologiškai “pažaboti”.  Kas kart, kai kam nors pasiseka labiau nei man, jausdavau savyje tokį… Sunku pasakyti kas tai… Jausmas, lyg patys genai verstų mane nekęsti kito žmogaus sėkmės. Atrodo lengva suprasti, jog kito žmogaus sėkmė tavęs tiesiogiai neįtakoja. Įtakoja tik tiek, kiek tu pats, skatinamas pavydo, įtakoji save. Nekalbu apie išskirtinius atvejus, kai kito žmogaus įsidarbinimas kainuoja jūsų darbo vietą. Kovodamas su šituo, pasijaučiau lyg kovodamas su visu žmogiškumu. Paprasta suvokti, bet sunku nejausti.

Yra ir dar viena eilutė, kurią galiu ištrinti: “Smerkdamas “blogus” žmones, smerki save patį“. Nežinau kaip ir kodėl, bet jaučiu, jog smerkti nusikaltėlius ir šiaip bjaurius žmones yra neteisinga. Jei kažkas kažką apiplėšė, matyt turėjo daugiau priežasčių tam padaryti, nei sąžinės kruopelyčių. Kito žmogaus trūkumai neturėtų man teikti neigiamų emocijų. Tik gailestį.

Liko dar 10 eilučių, kurių gale - “Nesikeik”. Kada nors, kaip nors, arba visom jėgom…

Rodyk draugams




Bandymo nebandyti ir teisingų klaidų neparadoksas

Man visai nesvarbu, kad neturėdamas ką veikti, vietoj to, kad nueičiau į skalbyklą, sėdžiu ir tuščiai maigau klaviatūros mygtukus. Vyresnieji tikriausiai tai pavadintų priklausomybe kompiuteriui, bet gi tai kas kita! Kodėl turėčiau skalbinius nešti skalbyklon šiandien, jei galėsiu juos nunešti rytoj? Štai į kokius klausimus turėtų atsakinėti mokslininkai, užuot aškinęsi kodėl gepardai dėmėti.

Žinau, kad atsakymas į šį klausimą tūno kažkur giliai mano galvoje. Tiesą pasakius, ne taip jau ir giliai. Dar tiksliau - atsakimą žinau, tik nenoriu aš juo į nieką atsakyti. Arba atsakysiu rytoj.

Esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus savo gyvenime yra priėmęs visokeriopai kvailą sprendimą net ir žinodamas apie galimas komplikacijas. Kas gi skatina mus taip elgtis? Būtų logiška manyti, kad dėl to kaltas tingumas, tik kad pats tingumas yra savotiška kvailų sprendimų komplikacija - gi tingiu ne todėl, kad man tai velniškai svarbu, o todėl, kad mano priimtas “sprendimas” leidžia man ta svarba suabejoti.

Dar pastebėjau, kad klaidingi sprendimai dažniausiai atsiranda kai yra pasitelkiamos emocijos. Jeigu Dievas mus, žmones, iš visų gyvybės formų išskyrė “perdėtom” emocijom, ar galima sakyti, kad Dievas mus išskyrė kvailumu? Gi visai tikslinga taip manyti? Skruzdėlės televizijos nežiūri ir dėl to nesuka galvos, o mes tuo tarpu kuriam tokias nepasitenkinimą keliančias frazes kaip “(įstrižainės) dydis nesvarbu”.

Pastebėjot, kaip man patinka peršokti nuo vienos temos į kitą? Žinojau kad taip bus, bet vistiek rašiau. O dar ir pavadinimą pakeist tingiu - nieks gi turinio neskaitys :).

P.S. Užsimaniau į skalbyklą, bet rakto man jau nieks nebeduos. Neparadoksas.

Rodyk draugams




Didingų akimirkų didingi pokyčiai

Jei tik galėčiau, sustabdyčiau kiekvieną akimirką - žavinga ji ar ne. Nepatinka man mano negebėjimas kontroliuot laiką. Nepatinka man ir pats laikas - prieš, o gal ir per jį, viskas nublanksta. Kiekviena akimirka skausmo, džiaugsmo ar geidulio tampa tiesiog… praeitimi. Kad ir koks būtų jausmas, be žodžio “akimirka” jis tėra kažkoks netikras atsiminimas, kuris per laiką begales kartų sugriūva, ir tiek pat kartų atsistato su keliomis trūkstamomis dalimis. Jūra, iš kurios išnešamas lašelis vandens, nebėra ta pati jūra. Tai jūra be vieno lašo.

Jei žmogus, paklaustas apie geriausią akimirką jo gyvenime, turi gerai pagalvoti - lašai jausmų jau paliko jo sielą. Nežinau, ar turėčiau dėl to gėdytis, bet įvardinti geriausią akimirką savo gyvenime man būtų neįmanoma. Ne todėl, kad tų gerų momentų būtų daug ar mažai, bet todėl, kad tie momentai yra užkasti po didžiuliu dabarties sluoksniu. Kodėl iš didžiulio šiandienos skausmo rytoj liks tik liūdnas atsiminimas?

Tai tikriausiai vienas iš tų klausimų, į kuriuos atsakęs galėčiau save vadint žmogiškesniu žmogumi, nei buvau anksčiau.

Kažkas mane verčia manyti, jog laiko visuma - viena didelė akimirka. Visas gyvenimas tėra akimirka. Ne laiko, o didybės ir nuostabumo prasme.

Rodyk draugams




Sena siela

Per gyvenimą žmogus pasikeičia daugybę kartų. Į visus tuos pokyčius žvelgiant stambiu planu, galima teigti, jog tie pokyčiai susidaro iš suradimo ir supratimo. Kai esi vaikas, surandi daug, supranti - mažai. Kei esi suaugęs - suradimo ir supratimo yra beveik lygiai. Kai pasensti - supratimo yra daugiau, nei suradimo.

Kaip gali suprast daugiau, nei žinai (esi radęs)? Negali. Tikriausiai todėl senyvi žmonės ir yra tokie… savotiškai keisti, arba, kaip Šekspyras pasakytų, vaikai be dantų, be regėjimo ir be viso kito. Ir tikrai. Senyvus žmones reikia prižiūrėt kaip vaikus, kurie ne auga, o… jaunėja.

Aš, kaip ir dauguma mano amžiaus jaunuolių, netikiu, kad pasensiu, nors senatvė ir neišvengiama. Tiesą pasakius, vos tik tapęs našta kitiems, norėčiau pasaulį palikt. Ne dėl to, kad trukdyčiau kitiems, bet dėl to, kad man būtų šlykštu jausti jėgų nykimą, minčių pilkėjimą ir galimybių mažėjimą.

Tikriausiai tik dabar taip galvoju. Daugybė senyvų žmonių jaunystėje taip galvojo, bet kažkas pasikeitė. Visada kažkas pasikeičia, tik įdomu kas… Įdomu, ar senyvo žmogaus noras gyventi yra įgauto proto ir gyvenimiškos patirties, kvailystės, ar baimės vaisius?  Kol nepasensiu, tikriausiai to nesuprasiu. O gal nesuprasiu niekad?

Akivaizdžiai per daug galvoju apie mirtį. Kažkokia įdomi ji.

Rodyk draugams




Gėris + blogis = barankos skylė

Kiekvienas iš mūsų turim kažkokį tai gėrio ir blogio supratimą. Už jį turėtumėm būt dėkingi Adomui ir Ievai, suvalgiusiems uždraustąjį vaisių, ir tapusiems panašesniais į Dievą. Nors, tiesą pasakius, visai jiems nedėkoju.

Kartais pagalvoju, kad galėčiau nejaust ribų tarp gėrio ir blogio. Kažkaip lengviau gyvent būtų, o ir sąžinė šonų nekandžiotų. Gi kartais tikrai skauda!

Kaip magnetas neegzistuoja be teigiamo ir neigiamo krūvio, taip pasaulis neegzistuoja be gėrio ir blogio. Pasaulis neegzistuotų kupinas vien gėrio ar vien blogio, nes šie dalykai yra per daug reliatyvūs. Vienas be kito jie negali turėti nei reikšmės, nei prasmės, nes be blogio nesuvoktumėm gėrio, o be gėrio - blogio. Kiekviena vagystė turi teigiamą ir neigiamą puses. Ir kiekvienas nusikaltimas. Visi blogi veiksmai yra daromi su tikslu pasiekt asmeninį gėrį.

Na taip. Taip su neigiamais dalykais. Kas blogo nutinka darant gerus dalykus, pavyzdžiui paaukojant labdarai? Kiekvienas geras veiksmas turi ryšį su jausmu, turinčiu ryšį su blogiu. Noras būt geresniu žmogumi, kaip ir vagystė, kyla iš “naudos” troškimo ar savimeilės, kurios nedrįsčiau vadint gėriu, nes ji kelia gėrio supratimo kartelę.

Blogis, kylantis iš gerų veiksmų, yra mažesnis nei gėris, kylantis iš blogų veiksmų. Teoriškai gėrio turėtų būt daugiau nei blogio, bet taip nėra. Viską kompensuoja tūkstančiai nusikaltimų, kuriuos kiekvienas atliekam savo mintyse.

Taigi, gyvenam tobuloj pusiausvyroj. Keldami standartus gėriui, keliame standartus ir blogiui. Taikos misijos, kaip ir noras padaryt pasaulį geresne vieta gyventi, reikalų žemiečiams visai nepagerina :)

P.S. Atsiprašau už tai, kad nepriimtinai galvoju :).

Rodyk draugams




“Mokslas” apie Dievą

Vakar susipažinau su mergina, kuri pilnai tiki Dievu ir visa katalikybės “ideologija”. Jog ji tikinti, sužinojau tik per nekaltai išslydusį, sakykim, pasišaipimą iš Dievo. Gan nesmagu buvo, bet ji, laimei, to asmeniškai nepriėmė. Ko gero abu, norėdami greičiau uždaryti šią temą, be jokių ginčų priėjome prie išvados, jog Dievu arba tiki, arba ne. Išvada gan labai neteisinga, bet bent tema užsidarė :).

Aš Dievu netikiu, bet tikiu, kad tikėjimas kažkiek praturtina žmogaus sielą, suteikia jam kažkokį tai moralės ir etikos pagrindą. Trumpai tariant, tikiu tikėjimu, bet ne pačia religija. Nesu vienas iš tų, kurie religiją, be jokių apsvarstymų, gali pripažinti kaip neegzistuojančią. Tiesą pasakius, jei kūdikystėje nebūčiau pakrikštytas, gal ir tikėčiau Dievu.

Norėčiau tikėt Dievu, bet aš moderniojo mokslo žmogus. Per daug dalykų prieštarauja vieni kitiems, kad galėčiau būti ir religingas, ir turėt tam tikrų, mokslu pagrįstų, įsitikinimų. Na bet taip. Neperskaitęs biblijos ir negavęs Nobelio premijos už pasiekimus moksle, neturiu pakankamai kompetencijos apie tai kalbėt. Vis gi, žmonijos istorijoje buvo įdomių dalykų.

Man egzistencializmas nelabai sietinas su tikėjimu į Dievą, bet štai, žymus egzistencializmo filosofas Žanas Polis Sartras, visą gyvenimą buvęs ateistu, prieš mirtį priėmė judaizmą. Iš fizinių mokslų pusės, net ir pats A. Einšteinas tikėjo Dievu. Nors buvo ir atvirkščių atvejų. Č. Darwinas, studijavęs teologiją, atsisakė tikėjimo, ir net mirdamas prie jo negrįžo.

Nežinau, ar kada man pavyks surast Dievą, bet žinau, jog juo pilnai tikėti, taip pat kaip ir netikėti, yra tiesiog kvaila.

P.S. Įdomi mintis (ne mano): Ar Dievas gali sukurti akmenį, kurio negali pakelti ?

P.P.S. Jei labai jau su manim nesutinkat, nesivaržykit pakomentuot. Kaip jau minėjau, noriu išmokt tikėti.

Rodyk draugams




Gyvenimas yra gražus

Tikriausiai kiekvienas žmogus gyvenime pasiekia akimirką, kai gali pasakyti - “gyvenimas yra gražus”. Gaila, bet dažniausiai tai būna tik akimirka. Arba akimirkos. Visą kitą laiką žmonės ieško kuom pakeisti tą grožį, kuris yra suteiktas mums, ropojantiems žemės paviršiumi. Nors ne, neieško. Visos blogybės, nori tu to ar ne,  randa kelią pas mus pačios. Mūsų pareiga yra jas nuo to kelio nuvesti įterpiant į gyvenimą keletą paukštelio čiulbėjimų, keletą baltų mėnulio spindulių ir galybę vaivorykštės atspindžių.

Dangus nėra skaidrus dėl anticiklono, jis yra skaidrus, nes toks jis gražesnis. Gėlės nežydi todėl, kad dabar pavasaris, jos žydi, nes jų žydėjimas žmonėms suteikia laimės. Stiklinė nėra pustuštė, ji yra puspilnė…

Gyvenime grožio yra ne tiek, kiek žmogui yra jo rodoma, o tiek, kiek jis jo mato.

Rodyk draugams




Tūris

Šiandieną daug galvojau, ir nutariau, kad visus žmones galima skirstyt į tam tikras grupes.

Taigi, trys grupės - žemesnioji, vidurinioji ir aukštesnioji.

Žemesnioji grupė - tai grupė žmonių, kurie… gyvena. Gyvena be didelių svajonių, be stiprių vilčių, be didelių troškimų ir užmojų. Šie žmonės yra patys laimingiausi, nes jiems daug nereikia. Jie daug ir negali. Šie žmonės nemato nieko, kas yra žemiau etikos, žemiau gėrio ir blogio, žemiau primityvių jausmų. Ko jiems reikia iš gyvenimo? Širdies plakimo. Viskas. Ši žmonių grupė gyvena prie duobės, kurios dugne - vidurinioji grupė. Į ją įkritęs žemesniosios grupės žmogus tampa viduriniosios grupės atstovu, kuris niekad nebeužlips atgal.

Vidurinioji grupė - pati šlykščiausia. Šios grupės gyventojai gyvena duobėj, kurioje nėra laiptų į viršų. Tik laiptai į apačią. Apačioje - viršūnė. Šie žmonės gyvena svajonėmis ir ambicijomis. Laimingi jie tik artėdami prie viršūnės (toldami nuo viršaus). Šie žmonės - tai žemesnioji grupė su siekimais, su arogancija, su savęs aukštinimu ir noru būti geriausiais. Tokie žmonės gali daug, bet mažai. Jie visada laiko save vertingesniais už kitus. Paskendę duobėj jie nemato aukščiausiosios grupės, jie mato tik protą ir iš jo kylančius jausmus, kurie, proto padedami, apgauna juos pačius. Jie yra akli. Akli ir tušti. Visa jų esybė - išorė ir visuomenė, be kurios nėra jų pačių. Kodėl jie šlykštūs? Todėl, jog yra akli, bet to nežino ir to nepripažįsta. Tokie žmonės tempia Žemesniojo sluoksnio žmones į savo duobę, viliodami juos proto galiomis, “teisingumu” ir “tobulybe”.

Aukštesnioji grupė - prakeiktieji. Šie žmonės yra amžiams prakeikti kažko ieškoti ir kažką rasti. Visada kažką keisti ir kažką saugoti. Tokiems žmonėms skausmas yra dovana, o ieškojimas - turtas. Šie žmonės medyje sugeba pamatyt gyvybę ir mirty, danguje - rojų ir pragarą. Šie žmonės vieninteliai žino, jog neegzistuoja nei gėris, nei blogis. Jie vieninteliai žino, jog nėra teisingumo ir tobulybės, ir jog visa tai - viduriniųjų protu išgalvoti niekai. Už šias žinias ir suvokimą aukštesnieji moka skausmu. Jie patys nelaimingiausi žmonės žemėje, nes apie juos niekas nežino. Jie yra, bet jų nėra.

Žemesnieji lyg lietus, vidurinieji lyg upė, aukščiausieji - lyg…

Rodyk draugams