BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Šūvis į laiko “nešvaistymą”

Jei skaitysit toliau, suprasit, kodėl rašau taip neraštingai :).

Ką gi… Pereiti metai man buvo įdomus tuo, kad ėmiau kiek geriau pažinoti save. Sunku pasakyti, ar daug geriau, bet kažkiek geriau. Šie metai man kitokie, nes pastaruoju metu, bent jau pastaruoju metu, ėmiau pastebėti į savo galvą plūstančius idėjų srautus. Sunku pasakyti… Tos idėjos yra visokios, bet jų tiek daug, kad nė nebegaliu aprėpti.

Taigi, prieš keletą dienų pamačiau šiokį tokį straipsniuką, kuriame buvo parašyta šiokia tokia paslaptis apie straipsnių rašymą. Turėjau galvoje “greitą ir efektyvų straipsnių rašymą”. Taigi, tikslas maždaug toks - nusistatai žadintuvą dešimčiai minučių į priekį, ir rašai. Rašai ne paprastai, o kuo greičiau, ir netrininėdamas savo padarytų rašybos klaidų. Labai svarbu nesustoti rašyti. Net jei ir nežinai ką rašyti, geriau rašyti “bla bla bla” ar dar kokias nesąmones. Kai straipsnis parašytas, reikia mesti jį į šalį, ir kitą dieną ištaisyti klaidas.  Tą dieną, kurią rašei, negalima nė akies krašteliu žvilgtelėt į savo šedevrą. Visa ši “taktika” aiškinama tuo, kad rašant ir taisant dirba dvi skirtingos smegenų dalys, kurios, veikdamos vienu metu, viena kitą slopina. Taigi… Šitaip aš rašau šį įrašą. Įdomu kiek jau laiko praėjo, mat negaliu pažiūrėti į laikrodį. Na, nesvarbu… Sulauksiu kaip nors tų dešimties rašymo minučių galo.

Pastebėjau, kad mano rankos turi nevalingą įproti koreguoti rašybos klaidas, kurias padarau. Turiu galvoje, jeigu netyčia paspaudžiu daugiau nei vieną mygtuką ir žodyje atsiranda nereikalingas simbolis, aš automatiškai jį ištrinu. Beje, aš gan greit rašau. Nors nelabai greit, bet normaliai. Kažkaip sunku vienu metu ir “intensyviai” galvoti, ir maigyti klaviatūrą.

Ko gero užteks man kalbėti apie tai, kas jūsų visai nedominia. Nelabai domina ir mane. Teks kalbėti apie kažką kitą… Va… Pakalbėsiu apie save. Nors man nėra labai daug metų, pradedu jaust, kad po truputį senstu. Žinau.. Labai jau anksti. Bet… Pasikeitė mano laikysena… Palikau kiek… Nu žinot, sulinkęs.. Pasitaisysisu. Ir pastaruoju metu manęs pradėjo labai netraukti linksmybės. Nu tikrai. Visada mėgdavau pasilinksminti, mėgdavau plotus, balius ir pan. dalykus, bet dabar… Nu gal praeis. Pasiilgau savo draugų, su kuriais anksčiau krėsdavom nesąmones ir linksmindavomės. Netyčia žvilgtelėjau į laikrodį, rašau jau 6 minutes…. Gan greit bėga laikas, bet ką padarysi. Ne veltui jaučiu, jog senstu.

Uch… Nepagalvojau, kad daina, kurios klausausi per youtube, nėra ilgesnė nei tos 10 minučių, tai dabar sėdžiu ”aklinoje” tyloje. Nėra taip jau blogai klausytis mygtukų barškėjimo. Galima juose išgirst šiokią tokią melodiją, kuri, galbūt, net suskirstyta į taktus… Ar kaip ten… Nenusimanau muzikoje. Visiškai.

Uch. Norėdamas mažiau švaistyt laiką ir padidnt savo darbo našumą, tikriausiai turėčiau išmokti planuoti laiką. Tai, kogero, labai svarbu. Ypač atsižvelgiant į tai, kad dėl nevalingų ypročių, dirbdamas prie kompiuterio, mėgstu atsistiktinai įsijungti savo užsiprenumeruotas naujienas, ir keletai minučių, arba keliasdešimčiai minučių į jas pasinerti. Labai jau mane domina nemalonumai Korėjos pusiasalyje…

Dar, kas liečia laiko planavimą, man tai labai svarbu. Žinau, kad tai būtų naudinga, bet kodėl gi tai taip sunku padaryti? Niekaip man nepavyksta to padaryti…

_________________________________________________________________________________

453 žodžiai… Tingiu taisyti, tingėsiu tikriausiai ir rytoj, taigi paskelbsiu dabar. Ištaisiau keletą vietų, kurias pabraukė teksto “redaguotojas?” Tiesą pasakius, sekėsi geriau, nei tikėjausi. Pamenu, kaip vienuoliktoj ar dvyliktoj klasėj atrodydavo, jog parašyti 400 žodžių per dvi valandas yra kosmosas. Kabinu paveikslėlį, ir lekiu miegoti :).

Rodyk draugams




5 valandų kelionė namo

5 valandų kelionė namo… Kelioliką minučių prastovėjęs lietuje, galiausiai įsėdau į autobusą. Šį kart, užuot mokęsis ką nors, ką vėliau tingėsiu mokytis, nusprendžiau aprašyti savo kelionę. Tai vat. Dabar sėdžiu viduryje autobuso. Priešais mane sėdi moteriškė, kuri kažką mezga gelsvai žalsvos spalvos siūlais. Įdomu, ar šį kart kas nors prie manęs prisės… Tikiuosi ne - kažkaip nepatogu būtų rašyti.

Vos tik įsėdęs į autobusą, gavau žinutę, jog namie sninga. Die, kaip noriu tai pamatyt. Tikiuosi snigs visas 5 valandas - kai sniego tiek mažai, kad vos gali matyt - jis netenka viso savo balto žavesio.

O. Kažkoks dėdė atsisėdo už manęs. Pradėjo krapštytis. Užuodžiu nemalonų kvapą, bet pakenčiama. Turėčiau priprasti. Iš dešinės (ne šalia manęs) atsisėdo kažkoks senelis su savo, spėju, žmona. Gal per jaunas, kad galėčiau jį taip vadint, bet labia jau šiltai atrodė, o dar ir kalba žemaitiškai - visai kaip mano močiutė. Girdžiu jį sakant: “Labai. Labai, labai patiko”. Nesupratau kas, bet spėju, kad Kaunas. Esu pastebėjęs, kad senesni žmonės Kauną mato daug pozityvesniu žvilgsniu nei mes - jaunuoliai.

Kita stotelė. Įlipo dar viena senelė. Nenuostabu - retam studentui trečiadieniais baigiasi paskaitos. Dar neregėtas dalykas - senelė įlipdama vairuotojui palinkėjo malonios kelionės. Neįsivaizduoju savo amžiaus vaikino ištariant šiuos žodžius. Reiks kada pamėgint.

Senelis už manęs kažkam paskambino. Šiurkščiai ir negražiai kalba - nepalyginsi su dešiniuoju. Paskambino dar kažkam. Pasakoja istoriją apie airiją. Katik iš ten grįžo. Gerai nesupratau. Keliaudamas ar grįždamas, bet paliko oro uoste savo daigtus - prigėrė su kažkokiais ispanais, ir iš oro uosto išvedė trys pareigūnai nespėjus jam susigriebti daiktų. Spėju pats pamiršo, bet ai… Gi nepradėsiu smerkti už tai, kad linksminasi.

Nuo kelionės pradžios praėjo 40 minučių. Nieko įdomaus nebevyksta. Tikriausiai bėgsiu rašyti angliško straipsnio apie tai, kaip reikia uždirbti daug pinigų (juokas ima pagalvojus, kad pas patį kišenėse vėjai švilpauja).

Nespėjau išjungt dokumento - išgirdau dar vieną moteriškę aptarinėjančią kelionę su vyru. Kaip supratau, ji tuo pačiu autobusu ir su tuo pačiu vairuotoju atvyko ryte į Kauną, o dabar išvažiuoja. Pirmoji kelionė jai labia patiko. Man kažkaip sunkoka suvokti, kaip autobusas kaikuriems žmonėms atrodo vos ne kaip šventas dalykas. Džiaugiasi, jį giria (autobusą), giria viaruotoją… Kiek man teko važiuot, kiekviena kelionė tokia pati. Vairuotojai skirtingi, bet skirtumo tarp vairavimo įgudžių nepastebiu. Atsisėdu, po penkių valandų atsistoju, ir kelionė baigta… Oi, dar ilgai važiuosiu.

Prie kažkokio kaimelio, sustojus autobusui, išlipo prieš mane sėdėjusi moteris - matyt baigė megzti. Į jos vietą iš galo atklydo jauna mergina. Įdomu kodėl persėdo. Tikriausiai dėl gale sėdinčios ir nebaigiančios telefonu kalbėti panelės.

Dėdulė už manęs ir vel su kažkuo kalba telefonu. Dar vienas dalykas, kurio negaliu suprasti - kodėl kaikurie žmonė, kalbėdami telefonu, dėl to, kad nelabai girdi pašnekovą, patys pradeda garsiai kalbėti? Matyt kažkoks refleksas. Tikiuosi daugiau negirdėsiu nieko panašaus į jo, sakyčiau bjaurų, “Kąą!!”

Oho, nevažiuoju nė valandos, o jau prirašiau pilną A4 lapą. Reikia apsiraminti.

Kėdainiai. Aplinkui nematyt nieko įdomaus, šaligatviai tušti - matyt dėl lietaus. Netyčia susirimavo. Pro autobusą prasėlino du įdomios eisenos vaikinukai. Eina lyg suparaližuoti, tik su šiokiu tokiu “kietumo” atspalviu. Susidarė šiokia tokia eilutė autobuso priekyje. Tikiuosi nieks nesugalvos sėstis prie manęs. Būtų nejauku rašyt apie žmogų, kuris lengvai galėtų perskaityt ką apie jį rašau.

Dešinysis senelis kažkam paskambino. Pasakoja, kaip autobuse šilta. Tikrai šilta - iki šiol nepastebėjau. Vėl pasakoja kaip jam kažkas patiko. Įdomu kas… Sužinojau, kad moteriškė, su kuria jis važiuoja, tėra jo draugė. Keista, ir tuo pačiu gražu. Priešingai nei pokalbyje, kurį girdėjau sau už nugaors, šiame galėjau girdėt daugybę gražių žodžių, tokių kaip ačiū, sėkmės, gražus ir t.t. Tikriausiai nederėtų man tiek rašyt apie senyvus žmones - dar atrodys, lyg turėčiau kokį “Fetišą”. Įdomu kiek parašiau žodžių. O, apačioj rodo - 591.

Nė nepastebėjau, kaip sutemo. Pravažiavom siaurą upeliuką, pavadinimu Smilga. Tikriausiai žinau kodėl toks pavadinimas - akivaizdu, kad upelis ten, bet jo visai nematyti. Keliaujam šiauriau, bet vis dar jokio sniego. Ai, pamiršau paminėti, jog greitai kraudamasis į krepšį daiktus įsidėjau ir pirštines - matyt pats likimas man ausin pašnabždėjo tai padaryti. Jei ne snaigės, tai bent žvaigždės galėtų matytis. Labai jau niūru čia darosi.

Rodos, pastarąsias 3 valandas tik žiūrėjau pro langą ir galvojau apie nieką. Nebedaug iki namų liko. Sustojom prie kažkokio kaimelio, įlipo gan daug žmonių. Nugirdau, kad autobusas, kuriuo jie važiavo, sugedo. Nauji keleiviai labai apsidžiaugė įlipę, mat laukiant kito autobuso, sugedusio autobuso vairuotojas pagailėjo degalų autobuso šildymui. Išgirdau gale mažo berniuko balsą: “Geriausias autobusas pasaulyje!”.

Praėjo keletas minučių, o aš nebegaliu galvot apie ką nors normalaus. Tikriausiai pats laikas nustot rašyt. Reikia pasidžiaugt kelione Geriausiu Autobusu Pasaulyje.

P.S. Grįžau, sniego nė kvapo. Lietus.

Rodyk draugams




Perku laimę

Mano materialusis pasaulėlis nėra kažkoks ypatingas. Neturiu naujausio automobilio, geriausio telefono ar gražiausio buto. Kartais dėl to sugebu pasiskųst, o kartais net ir kompleksuot pradedu.  Nu žinot… ką kiti pagalvos, pamatę mano telefoną be mygtuko “Atgal” (šis defektas man patinka. Padeda geriau viską apgalvot).

Šį savaitgalį teko padėt giminaičiui tvarkyt šiokius tokius dokumentus. Velnias, kokias 10 valandų prie jų terliojaus. Ką tik grįžau. Dar ir dabar nugarą skauda. Atvykęs, kieme pamačiau 12 metų jaunuolį, su kirviu ledus kapojantį. Įėjęs į vidų nesusilaikiau ir giminaičio paklausiau, kaip toks sportininkas kaip jis, negali pats savo keliuko susitvarkyt. Sužinojau, kad vaikinukas dirba tam, kad gautų pavalgyti. Šiek tiek suspaudė širdį. Gaila man tokių žmonių. Visą laiką taip ir dirbom - aš viduje, jis - lauke.

Kai mane pakvietė pietaut, pamačiau, kad prie stalo sėdi ir ledus skaldęs vaikinukas. Kažko tai labai laimingas. Prisėdau prie stalo, ir, besiklausydamas pokalbio tarp to berniuko ir giminaičio, tyliai valgiau. Berniukas papasakojo, kaip laimingai jis gyvena dviejų kambarių butuke (ar namuke) su kitais 7 žmonėmis, iš kurių vienas gauna penciją, kiti - nieko. Beje, nejuokauju - skambėjo tikrai laimingai. Papasakojo jis kaip jam prieš porą dienų mama atidavė savo seną telefoną, kaip už iš kažkur gautus 30 litų nusipirko gerus batus, ir kaip jis džiaugiasi gautu darbeliu.

Po to, kai supratau koks jis laimingas, nebebuvo man jo gaila. Man buvo gaila savęs. Man gėda, kad turėdamas tiek, kiek turiu, sugebu tuo nesidžiaugt. Man šlykštu, kad sugebėjau pasiskųst net dingusiu “atgal” mygtuku. Noriu būt toks laimingas, kaip ir tas berniukas. Bandysiu tokiu būt.

Prieš išvažiuojant, giminaitis vis bandė įkišt 50lt už darbą. Neėmiau, gi negražu iš artimo. Vistiek padėjo jis man juo prieš nosį ant stalo. Paėmiau tuos pinigus ir išeidamas 40 lt atidaviau berniukui (10 lt kurui pasilikau). Gausiu aš dar tų pinigų… Neatrodė jis laimingesnis. Atvirkščiai - kažko tai nusiminė. Gal nesuprato už ką.

Naivu mėgint nusipirkt laimės ?

Rodyk draugams




Obuolys sąžinei

Prieš keletą dienų gavau šiokį tokį užsakymą. Reikėjo vienai parduotuvėlei padaryt logotipą. Žmogus prašė, kad padaryčiau kažką “Web 2.0” stiliaus. Jei kuris jūsų nežinot kas tai - tai toks nelabai apibrėžtas stilius, dažniausiai pasižymintis gražiomis, ryškiomis spalvomis, spindėjimu, ir pan. Kitaip tariant - kažkas madingo.

Taigi, praleidau prie to logotipo porą valandėlių. Gavos jis toks, sakyčiau, neblogas. Ir Web 2.0 standartus pilnai atitiko. Nu ką… Nusiunčiau tą logotipą užsakovui, bet jam nepatiko. Prašė kažko labiau “Web 2.0′iško”. Nu ką. Padariau keletą pakeitimų, vėl kažkas nepatiko. Paprašiau pateikt pavyzdžių. Tie pavyzdžiai tokie… “Mandri”. Bent jau prieš 6 metus buvo. Padariau logotipą jo nurodytu “stiliumi”, ir jam labai patiko.

Man, asmeniškai, tas logotipas buvo bjaurus. Kai jis paprašė manęs PayPal adreso, pasireiškė mano sąžinė. Pasakiau jam, kad tegul pasiima jį veltui, ir nedrįsta užsimint, kad tai mano darbas. Spėju, kad padariau gerai. Sąžinė man nemeluotų, ar ne taip ?

Moralas - Nenorėkit būt madingais, jei nežinot kas yra mada. :)

Rodyk draugams




Keistas sapnas

Na gal ne pats sapnas keistas. Būdas, kuriuo jį atsiminiau, keistokas. Pasistengsiu paaiškinti kodėl. Suskirstysiu viską mažomis dalimis, kad man būtų lengviau rašyti, o jums - lengviau suprasti.

Įžanga:
Prieš metus maniau, kad beveik nesapnuoju. Draugai pasakodavo sapnuodavę į savaitę bent po kartą, o aš - kartą per kokius 3 mėnesius. Aš sapnus taip mėgstu… Ypač košmarus… mmm… Karts nuo karto pastebėdavau, kad kažką sapnuodavau, bet dieną visiškai tai pamiršdavau. Prisimindavau pabudimą iš sapno, bet paties sapno - ne. Taigi, nutariau atsikėlęs į telefoną užsirašinėt žodžius, susijusius su sapnu. Parenkant gerus žodžius, galėdavau prisimint visą sapną. Paaiškėjo, kad sapnavau 6 kartus per savaitę. Gal net 7, tik vieną netyčia praleidau. Negalėdamas rast įdomaus ryšio tarp realaus ir sapnų pasaulio, viską mečiau.

Rytas:
Paprastai, pabudęs ryte randu keletą pranešimų. Šį kart neradau nė vieno, pamaniau, kad gal naktį atrašiau, tik nepamenu. Žinot kaip būna… Pažiūrėjau gautuosius, taip. Keletas nematytų pranešimų. Nutariau pažiūrėt ką į juos atrašiau. Radau vieną tuščią sms’ą, išsiųstą draugei apie 04:39. Nė kiek to nepamenu. Gal netyčia pasispaudė. Nutariau pažiūrėt neišsiųstus pranešimus (juodraštį). Radau štai tokį sms’ą - “Sėd draug ryt. Dingimai skambuciai laimejimai, pagalv tel - dingst”. Neaiškinsiu ką reiškia šie žodžių sutrumpinimai ir pan. Aš žinau. Tik nepamenu, kad būčiau juos rašęs. Šie žodžiai padėjo prisimint keletą sapno fragmentų. Valandėlę gulėdamas mėginau sudėliot juos ir išgaut savo sapną. Gal kažkas įdomaus buvo…

Keistumai:
Kas privertė šį įvykį priskirt prie išskirtinai keistų dalykų? Visų pirma - atmintis. Nė velnio nepamenu, kad būčiau pasiėmęs į ranką telefoną. Nemanau, kad kada nors seniau esu lunatikavęs. Ir šiaip, vargu ar lunatikuodamas sugalvočiau užrašyt sapną. Nu nesvarbu. Antras nelabai suprantamas dalykas - sapno trukmė. Pirmasis dalykas, kurį prisimenu sapne, vyko rytą, apie 10h. Paskutinysis - gerokai sutemus. Ne anksčiau 19 valandos. Jei neklystu, sapne sėdėjau apie 9h, o miegojau, tik nuo 1 iki 04:39 (nesu garantuotas, Pilnai atsikėliau 6). Vienintelis paaiškinimas - šokinėjau per įvykius. Arba mintys sukosi 3 kart greičiau nei paprastai. Arba laikas sulėtėjo :).

Sapnas:
Paties sapno nerašysiu. Bent jau dabar. Kiek tik pamenu, jame visada buvau įsitempęs. Žmonės nyko, tikrąja to žodžio prasme, nuo žemės paviršiaus, o aš buvau vienintelis, kuris tai galėjo pastebėt. Kiti išnykusiųjų žmonių tiesiog neprisimindavo. Sapnas turi gan įdomią mintį. Jei kam bus įdomu, gal vėliau parašysiu ir jį patį. Tikiuos iki tol visiškai jo nepamiršiu.

Nujaučiu, kad dėl šių įvykių kalti vakarykštės dienos stresai. Nežinau kodėl apie tai rašau. Tikriausiai norėtūsi išgirst kokių panašių keistenybių, ar bandymų paaiškint tuos keistumus :). Tai tiek. Lekiu po dušu :).

Rodyk draugams




Karvės sako “Miau”

Hou hou hou,

Tikriausiai visi vaikai nusimena galiausiai sužinoję kur gyvena kalėdų senelis… Aš nenusiminiau. Nors vistiek buvo liūdna. Tik ne dėl senelio.

Daug metų girdėdavau tas “legendas”, kurios byloja, jog kūčių naktį gyvūnai prabyla. Niekad neturėjau progos to išgirst, kol galiausiai, kai man buvo gal 7 metai, tėvai nupirko šuniuką. Tai buvo prieškalėdinė dovana :). Atėjus kūčių vakarui, nutariau pakalbėt su savo augintiniu. Stengiaus neužmigt, sulaukiau 12, o šuniukas nė garselio nepaleido. Labai nusiminiau, ir nebegalėjau užmigt visą naktį. Per tą nemigą susipažinau ir su kalėdų seneliu, a.k.a kalėdų tėveliu. Ech, nekokios kalėdos buvo :).

Kaip greit bėga laikas… Na nieko. Ai, reikėtų pasveikint skaitytojus. :) hmmm…

Linkiu jums linksmų Kalėdų, nemėgint kalbėt su gyvūnais, ir gerą kalėdinę nuotaiką išlaikyt per abi Kalėdų dienas. Bučiuoju. Į žanda :P.

Rodyk draugams




Vėjas niekadėjas

Lauke įtartinai šalta. Laimei, aš šaltį mėgstu… Tik kai jam nepadeda vėjas… :)

Ką gi… Einu prieš vėją į parduotuvę, o į ją nuėjęs džiaugiuos, kad pareit reiks pavėjui. Na taip… Užtrunku parduotuvėj vos 5 minutes, o vėjo kryptis stebuklingai pakitus. Ir visada taip. Kas per velnias? Jūs su tokiom išdaigom nesusiduriat ?

Rodyk draugams




Draugai

Visų pirma atsiprašau už tai, jog keletą dienų iš manęs nieko negirdėjot. Pastaruoju metu turėjau daugybę darbų ;).

Šiandien sumaniau jums papasakot apie šiokį tokį vakar įvykusį stebuklėlį. Taigi…

Vakar su draugu neturėjom ką veikt, tai nutarėm šiek tiek pasivažinėt po miestą ir “pakabint” sušalusių panelių. Lėkšta, bet vis geriau nei nuobodžiai tūnot namie :). Atsibodo. Nutarėm pastatyt automobilį į garažą ir pavaikščiot savo kojom. Greit pasigailėjom taip nusprendę, nes lauke buvo stiprus vėjas, šalta, ir gerokai pustė. Nulėkėm iki autobusų stoties, nes draugui reikėjo grįžt namo (apie 7 km kelio). Padėjau šiek tiek palaukt autobuso, ir išėjau namų link. Vos tik pradėjau eit, pastebėjau, kad neturiu garažo rakto. Velnias. Antro visai neturėjau. Paskambinau draugui norėdamas kiek pasiguost, pasakiau kas nutiko, ir jis pasisiūlė padėt tą raktą atrast, nors tai buvo beveik neįmanoma.

Tam, kad padėtų atrast raktą, jis nebeišvažiavo autobusu (kiti tą dieną jo namų link jau nebevažiavo). Jei paieška nepavyktų, sakė pareis pėsčiomis. 7km per tokį  bjaurų orą… Tam, kad padėtų man… Hmm.

Po 20 minučių kelio tą raktą atradom.Visiškai atsitiktinai. Net ne ant sniege išminto ir užpustyto kelio, o tam kalnelyje, susidariusiame nuo bandymo takelį nukast. Praradęs viltį netyčia už jo užkliuvau, ir paspyriau raktą, kurio nepamačiau. Už manęs ėjęs draugas pamatė. Parvežiau jį namo, ir viskas baigėsi laimingai ;).

- Kaip gera turėt tokių draugų, - pamaniau :). Rizikuojančių dėl manęs… Uh… O jūs tokių draugų ar turit :)?

Rodyk draugams