BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Bandymo nebandyti ir teisingų klaidų neparadoksas

Man visai nesvarbu, kad neturėdamas ką veikti, vietoj to, kad nueičiau į skalbyklą, sėdžiu ir tuščiai maigau klaviatūros mygtukus. Vyresnieji tikriausiai tai pavadintų priklausomybe kompiuteriui, bet gi tai kas kita! Kodėl turėčiau skalbinius nešti skalbyklon šiandien, jei galėsiu juos nunešti rytoj? Štai į kokius klausimus turėtų atsakinėti mokslininkai, užuot aškinęsi kodėl gepardai dėmėti.

Žinau, kad atsakymas į šį klausimą tūno kažkur giliai mano galvoje. Tiesą pasakius, ne taip jau ir giliai. Dar tiksliau - atsakimą žinau, tik nenoriu aš juo į nieką atsakyti. Arba atsakysiu rytoj.

Esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus savo gyvenime yra priėmęs visokeriopai kvailą sprendimą net ir žinodamas apie galimas komplikacijas. Kas gi skatina mus taip elgtis? Būtų logiška manyti, kad dėl to kaltas tingumas, tik kad pats tingumas yra savotiška kvailų sprendimų komplikacija - gi tingiu ne todėl, kad man tai velniškai svarbu, o todėl, kad mano priimtas “sprendimas” leidžia man ta svarba suabejoti.

Dar pastebėjau, kad klaidingi sprendimai dažniausiai atsiranda kai yra pasitelkiamos emocijos. Jeigu Dievas mus, žmones, iš visų gyvybės formų išskyrė “perdėtom” emocijom, ar galima sakyti, kad Dievas mus išskyrė kvailumu? Gi visai tikslinga taip manyti? Skruzdėlės televizijos nežiūri ir dėl to nesuka galvos, o mes tuo tarpu kuriam tokias nepasitenkinimą keliančias frazes kaip “(įstrižainės) dydis nesvarbu”.

Pastebėjot, kaip man patinka peršokti nuo vienos temos į kitą? Žinojau kad taip bus, bet vistiek rašiau. O dar ir pavadinimą pakeist tingiu - nieks gi turinio neskaitys :).

P.S. Užsimaniau į skalbyklą, bet rakto man jau nieks nebeduos. Neparadoksas.

Rodyk draugams




Laikas

Tikriausiai mano gyvenime dar nebuvo siaubingo įvykio, po kurio nepagalvočiau: “Kaip būtų gerai atsukti laiką.” Tiesą pasakius, labai dažnai pagalvoju, jog tokį sugebėjimą turiu, tik nemoku jo panaudoti.

Neįsivaizduoju gyvenimo be laiko. Ne tik iš fizikinės, bet ir iš žmogiškosios pusės. Kaži kas būtų, jei jo nebūtų? Aišku viena - nei aš, nei jūs, žmogeliai, šito įrašo neskaitytumėm. Galbūt apie tai galvoti kvaila, bet… Kokią įtaką žmogui daro laikas? Sendina? Moko? “Gydo žaizdas?”  Velnias, kiek jo visur daug. Jei žmogaus gyvenimą būtų galima aprašyti geometrine progresija, toj formulėj visada gulėtu nepajudinamas “t”. Ir bendrai, progresija be laiko egzistuoja tik matematikoje. Pats laikas turėtų būti aritmetinė progresija, nes laiko įtaka, priklausomai nuo bėgančių gyvenimo metų, proporcingai kyla. Kuo žmogus senesnis, tuo jis labiau įtakojamas laiko, bet… Kuo jis senesnis, tuo mažiau laiko jam lieka. Keista…

Jeigu šie išvedžiojimai būtų teisingi, laikas ir gyvenimas būtų vienas kitam atvirkščiai proporcingi. Dideli pasiekimai reikalautų daug laiko, o to pasekoje, daug pasiekę turėtumėm greičiau mirti. Ką sugalvojau… Be pavyzdžio neišsiversiu.

Taigi, Tomas visą gyvenimą praleido gulėdamas lovoje ir nieko neveikdamas.
Petras - tokį patį gyvenimo laikotarpį tapė gražiausią paveikslą pasaulyje.

Kaip mano proporcija gali būti teisinga, jei Tomas, nieko nedarydamas sugebėjo gyventi tiek pat, kiek gyveno Petras? Kadangi šitame lygybių pasaulyje naudojame laiką, į kurį žiūrime ne kaip į skaičių, o kaip į gyvenimo dalį, tai visa ši proporcija turi būti pagrįsta ne matematiniais skaičiais, o žmogiškais jausmais. Štai kur viskas pradeda atrodyti teisingai. Kuris iš jūsų mano, jog Petrui laikas bėgo lėčiau nei Tomui? Drįstu teigti, jog Petrui laikas bėgo greičiau. Taigi..

… Ieškodami laiko, kurį jie nugyveno, sakykim, savo sieloje, įkišim ir vėl šiek tiek iškreiptos matematikos: t = s/v. Abu veikėjai nužengė tokį patį gyvenimo kelią - sakykim s = 50 metų (Taip, tai kelias, o ne laikas. Ir ne metrais, o laiku matuojamas).  Kadangi Tomui laikas bėgo lėčiau, tai jo greitis tegul būna 5, o Petro - 10 m/s (minčių per sekundę?).

Taigi… Tomas gyveno t = 50/5 = 10 pm (”Pshichologinių metų”), o Petras t = 50/10 = 5.

Pasaulyje abu gyveno tiek pat laiko, bet sieloje - Petras du kartus trumpiau.

Kažin ar be manęs kas nors yra bandęs paaiškinti, kodėl nieko neveikiant laikas bėga lėčiau? Nobelio premijos vistiek už tai negaučiau, taip? :)

Rodyk draugams




Drąsa gyventi

Pastarąjį mėnesį ir dar kelias dienas niekaip neprisiverčiau čia ko nors rašyt. Buvau užsivertęs kitom rašliavom, kurių viešai demonstruoti kolkas neketinu. Per tą mėnesį teko susitikt su keletu įdomių minčių, apie kurias norėjau, bet neparašiau šiame blog’e. Viena jų - mirtis.

Nepamenu tiksliai ar tai A.Kamiu, I.Kanto ar dar kažkokio tai filosofo mintis, jog vienas sudėtingiausių filosofijos klausimų - drąsos kiekių skirtumai pasirenkant gyvenimą arba mirtį.

Dauguma žmonių vienareikšmiškai pasakytų, jog gyvenimui drąsos reikia daugiau. Drįsčiau teigti, jog taip yra todėl, kad žmonės mirties bijo. Gal ne bijo, bet nenori apie tai galvot. Nu bet tai aišku, gi nepradėsi skleist idėjų, jog visi turėtumėm greičiau mirti. Tai tiesiog nepriimtina.

Pamenu, žiūrėdamas vaikystėje filmus, kuriuose būdavo rodoma kaip žmonės virpa prieš mirtį, pagalvodavau, kad nėr čia ko. Kai manęs prieš keletą metų paklausė ar bijau mirties, atsakiau, kad galėčiau mirt kad ir dabar, tik artimųjų gaila. Matyt geru sūnum tėvai išauklėjo. Šiaip ar taip, grįžkim prie drąsos klausimo.

Visi žmonės, bent jau taip turėtų būt, mano, jog drąsa yra teigiama ir išskirtinė savybė. Filmuose, iš tūkstančio kareivių būna vienetai drąsuolių. Ir realiame gyvenime, iš tūkstančių žmonių atsiranda vienetai nebijančių kažko baisaus. Taigi, kaip jau minėjau, drąsa - išskirtinė savybė. Iš statistinės pusės, daugiau žmonių renkasi gyvenimą vietoj mirties. Nusižudo tik vienas iš tūkstančių. Jei daugiau drąsos reikia gyvenimui, dauguma mūsų būtų drąsuoliai, o drąsumas būtų visai neišskirtina savybė. Gi taip nėra? Šiaip ar taip, čia tik statistika. Jei kvepia mirtimi, įkvėps tik vienas iš tūkstančių.

Prieikim prie klausimo, kodėl gyvenimui gali reikėti daugiau drąsos? Gi apie gyvenimą žinom daug, galim kažką suplanuot, kažką numatyt, o apie mirtį… Juoda, tamsu. Tamsa gi baisesnė už šviesą… Ech… Gyvenime žmones dažniausiai kamuoja įvairios problemos. Jų neatlaikę nusižudom. Tai savižudžius daro bailiais? Nemanau. Kažkas čia ne taip persipina. Tikriausiai pakantumas. Tai savižudžius daro nepakančiais. Kodėl gi neužbaigus visko dabar? Šiaip ar taip ateis galas. Uch, geri planuotojai tie iš savęs gyvybę atimantys žmogučiai.

Drįstu manyti, jog savižudžiai yra patys drąsiausi. Keista, kad dažniausiai nusižudantys žmonės yra nestabilios psichikos - gi savižudybė - ir ganėtinai protingas, ir suplanuotas žingsnis.

Kad ir kiek aš čia prisvaičiojau, nemanykit, kad palaikau savižudybės idėją. Kodėl ne? Aš linkęs manyti, kad mes niekad nedingsim. Net ir po mirties. Visad turėsim save. Nusižudydami mes nužudome ne save, o aplinkinius. Kai dingsti iš šios žemės, dingsti vienas, be draugų - jų nebėra, lygiai taip, kaip juos nužudant. Aš gi negaliu žudyt, man to neleidžia nei moralė, nei įstatymai.

Atsiprašau tų, kuriem ši rašliava nepriimtina. Būtų malonu, jei ką nors parašytumėt apačioj, ar pamėgintumėt pakeisti mano nuomonę. Šiaip ar taip, kvailas žmogus, negebantis atvirai mąstyti. Jei kuris iš jūsų, mieli skaitovai, neužskaitot savižudybės vien todėl, kad taip pasakė tėvai - bėkit gyventi, bet nedrįskit egzistuot.

Pabaigai - gražūs, mums žinomo J.Biliūno žodžiai, parašyti prieš mirtį: “Labiausiai sunku tiems, kurie patys savo gyvenimo siūlą pertraukia. Kokios mintys paskutinėj valandoj jų nuvargusią dvasią kankino? Jų labiausiai turėtume gailėtis, juos užjausti, tuo tarpu dažniausiai juos niekiname…”

Rodyk draugams




Vilties ašmenys

“Viltis - gyvenimo variklis”. “Viltis, jei stipri, prakala akmenį”. “Viltys gerai pusryčiams, bet ne vakarienei“…

Per gyvenimą girdėjau gan daug sentencijų apie viltį, bet.. prisimenu tik vieną, kuri būtų “neigiama”, o ir ta… Ne visai į gyvenimo temą (”viltis - kvailių motina”).

Visai ne šventas dalykas, ta viltis, kad apie ją būtų kuriama tiek “teigiamų” sentencijų. Aš, asmeniškai, pradėjau ja net bjaurėtis. Mielai Mefistofeliui parduočiau viltingą “gal“, ir nusipirkčiau tūkstantį “taip” arba “ne“. Nors ne. Per daug ją šitaip įvertinčiau. Viltis karts nuo karto padeda siekti tikslo ir tikėti. Bet tai… Negi niekam niekad nebuvo taip, kad ji lyg grandinė apipintų kojas, ir trukdytų judėti į priekį? Ne? Tai ne daug apie ją žinot.

Jos gale ne visada laukia gražūs dalykai. Jei ten laukia blogiausia, kas gali nutikt, viltis visada… visada trukdys jums apsisukus grįžti atgal į rojų. O jei dar prie tos vilties prisideda žinojimas, jog viltis yra tuščia… Geriau jau nešti kryžių - jis bent iš medžio padarytas. Ar geležies…

Sakykit ką norit, bet jaučiu atsakomybę sugalvoti universalesnę sentenciją. Taigi…

Gyventi viltim - tai tas pats, kas užsimerkus vaikščioti peilio ašmenimis - nežinai kuris galas tavęs laukia, o ir eiti sunku. Palengva ėjęs medine rankena  ir patekęs ant ašmenų suprasi, jog eini tuščiai, bet sustot negalėsi - viltis neleis. Ėjęs ašmenim ir patekęs ant rankenos suprasi, jog sunkiausia jau praėjo, o tikslas jau čia pat. Ir visai ne smaigalys.

Ne tobula, bet mano ir man. Tinka :).

Rodyk draugams




Studijos užsienyje

Pamenu, kai prieš trejetą mėnesėlių rašiau šį bei tą apie patriotizmą. Neskaičiusiems pasakysiu tik tiek, kad rašiau apie patriotizmo žalą, kvailumą ir panašiai. Per tuos trejetą mėnesių, tikriausiai keršydama, tėvynė man gerokai sutrenkė galvą ir sukratė visą patriotizmo skyrių joje.

Šiuo metu aš abiturientas. Taip, gimiau jau nepriklausomoje Lietuvoje. Keista, bet net ir šiandien tenka išgyvent šiokių tokių vidinių konfliktų, susijusių su atsidavimu valstybei. Pati pirmoji mano kova - prieš užsienį. Didžiąją dalį gyvenimo ketinau studijuoti Lietuvoje. Negaliu pasakyti, kad neteko nuo šio ketinimo atitrūkti. Gi visi žinom, kaip darosi madinga, protinga ir kieta rinktis studijas užsienyje? Užpildžiau UCAS formą, ir vos tik gavau potencialų kelialapį į vieną geriausių uk informatikos universitetų, palaidojau mintį apie studijavimą ten. Ne dėl to, kad reikalavimai gan aukšti (tiesą pasakius žemi) ir negalėsiu jų įvykdyt (galiu), o todėl, kad man nepatinka idėja priklausyt kažkokiai kitai sriubai, kurioje niekad nebūsi atsidūręs pagal receptą. Reiktų atsisakyt lietuviškos bibliotekos, lietuviškos aplinkos ir didelio skaičiaus potencialiai įdomių lietuviškų draugų.

Pastaruoju metu mane erzina visokie, sakykim kolegos, kurių akys, matančios teigiamus dalykus, yra arba užmerktos, arba užpakalyje. “Lietuvoje mažai dėmesio skiriama praktikai”… Žinot ką? Per gyvenimą dar prisipraktikuosit. “Užsienyje aš labiau rūpėsiu”… Mhm. “Užsienyje geresnė paskolų sistema”… Nenoriu dėl šito ką nors daug sakyt, nes labai nesidomėjau, bet tai į gerus uk universitetus patekę studentai gali gauti valstybės finansuojamas vietas Lietuvoje. Nors gal čia nuo specialybės priklauso. “Studijos užsienyje geriau paruoš gyvenimui”… Šitas geras. Jei jau užsienyje studijuoti “patogiau”, nemanau, kad “patogumai” ir “išlepinimas” jus paruoš gyvenimui geriau, nei korupcija ar kitos blogybės. “Lietuvoje reikia mokytis nereikalingų dalykų”… Kiek iš jūsų kažkelintoje klasėje išgirdę apie pitagoro teoremą pagalvojot, kad ji nereikalinga? Kažin kiek kartų sumažėtų ir taip mažos Lietuvos fizikų gretos, jei 6 (7?) - 10 klasėse būtų leista jiem, nusprendusiem kad to nereiks, nesimokyt fizikos? Yra pasaulyje milijardas dalykų, kurių užsimerkęs nepamatysi. Yra dar ir daugiau priežasčių, dėl kurių kolegos renkasi studijas užsienyje, tokių kaip atlyginimas Lietuvoje, bet aš jų visų gi nevardinsiu.

Jei jums ramybės neduoda atostogaujantys grybautojai ir komikai, kurie oficialiai sėdi seime, tai tikrai, lėkit velniop iš čia. Aš, asmeniškai, seimo net palietęs nesu, kaip nesu palietęs Valinsko, nesu ištaręs “labas” gerbiamam Fontanui ar Karaliui. Blogai ar gerai jei dirba savo darbą, man vienodai. Nei aš jų darbdavys, nei draugas, nei giminaitis…

Taigi, bėkit. Valstybė, kaip ir žmogus, karts nuo karto turi išsituštinti (ne, ne ištuštėti, o išsi*ikti).

P.S. Vakar išgirdau, kad norint, jog kalba būtų oficiali, ja turi kalbėt virš milijono žmonių. Taigi, jei atsitiks taip, kad valstybė per daug išsituštins, aš, kaip patriotas, imsiuos partizaninių veiksmų. Ne miškuose, o ten, kur išmatų daugiausia.

P.P.S. Tikiuos neįsižeidėt. Ne visiem į užsieny išlėkusiem Lietuviam tai taikau :).

Rodyk draugams




I like to valgyti

Būdavo madinga rasyti sitaip, būdavo madinga rashytji shitajp, o dabar darosi madinga rašyti like this. Fu. Jaučiuosi lyg nusikeikęs.

Prieš kelioliką minučių taip neturėjau ką veikt, kad net sumąsčiau paskaityt kokį “blog’išką romaną”. Įsijungiau kažkokį, skaičiau skaičiau ir pasidaviau. Įsijungiau kitą, skaičiau skaičiau, kol galiausiai vėl pasidaviau. Kažko man bjauru skaityt lietuvių rašliavas, kuriose pagrindiniai veikėjai visokie Džo, Saros, Džeikai ir pan.

Kaip aš nemėgstų angliškų žodžių lietuviškuose sakiniuose! Tokie išsireiškimai kaip “oh my god” ar “What the ef” man netrukdo, bet kai kalboje iš niekur pradeda landžioti visokie “whatever”, “by the way”, arba vietoj nesmonės “nonsence”, tiesiog “patranku”. Suprantu, kad kartais angliškos frazės, atrodo, skamba geriau. Pats kažkada taip manydavau, bet dabar, mano nuomone, tai tik kvailas bandymas parodyt savo “awesome” išsilavinimą.

Jei norit rašyti angliškai - rašykit angliškai, o ne kiškit pavienius žodžius į savo gimtąją kalbą. Ir nedėkit Lietuviškam eilėraščiui pavadinimo “Wonderland”.

Tai tiek mano pykčio šiam kartui. Baigiu :)

Rodyk draugams




Aš ir mano genai

Pamenu laikus, kai nė neįsivaizdavau mobilaus telefono. Pamenu laikus, kai nė neįsivaizdavau tokio spartaus interneto. Viskas keičiasi velniškai greitai. Vienas mažas žingsnelis technologijose - vienas milžiniškas žmonijos šuolis į priekį . Žinot ką aš manau? Prisišokinėsim.

Neturiu nieko prieš naujas technologijas, bet biotechnologijų sritis man kažko tai labai nepatinka. “Rastas genas, susijęs su gebėjimu greičiau priimti sprendimus“, “Jaunuolius į gatvių gaujas gena ir karių genas”, “Rastas genas, susijęs su gebėjimu meluoti“, “Rastas genas, susijęs su polinkiu į nusikalstamumą“. Genai, genai, genai… Po velnių, tikriausiai mano genai atsakingi net už tai, ką aš čia dabar rašau. Kažkaip nebe taip įdomu gyvent ir tobulėt nuo tokių antraščių daros. Eičiau pasimokyt, bet mano tėvai nebuvo labai protingi… Ko čia vargintis… Laimei, giliai viduje mes visi mutantai. Gal ką prilaižysiu :)…

Štai mokslininkai sugebėjo ir žiurkes kelis kart protingesnėm padaryt. Tikriausiai ne už ilgo tokiais šuoliais peršoksim tiek etiką, tiek religiją, tiek gėrio ir blogio suvokimą. Padarysim save protingesniais, protingesni “mes” padarys “mus” dar protingesniais ir tai kartosis tol, kol galiausiai pasieksim savo “Omegą”. Jau nebegaliu įsivaizduot giltinės su juodu nuskurusiu gobtuvu ir dalgiu rankoje. Dabar mirtis mano mintyse baltai apsirengęs “gelbėtojas” su švirkštu rankoje.

Rodyk draugams




Mirties skelbėjai

Ech. Kokie stebūklai mūsų laukia po mirties. Gražus oras, gražūs žmonės, milžiniški atlyginimai ir kalnai laimės. Štai tokiomis “pencijomis” būsime apdovanoti už sunkų ar lengvą, darbą ar poilsį pragare.

Žinot ką aš katik padariau? Paskelbiau mirtį. Mirties skelbėjas aš. Mano idėjos - grandinės, trukdančios pasiekt euforiją gyvenime. Mirtis, o ne gyvenimas yra aukščiausias tobulybės taškas. Gyvenam dėl geresnio gėrio. Gyvenam tam, kad mirtumėm, o mirštam tam, kad gyventumėme geriau.

Prieš susilaukdamas nedraugiškų komentarų, kuriais būtų bandoma paniekint mano požiūrį į gyvenimą ar mirtį, turėčiau pasakyt tai, jog čia išreikštas mano požiūris į tikėjimą pomirtiniu gyvenimu.

P.S. Nesupratusiems net ir paaiškinimo pasakysiu, jog tikėjimas pomirtiniu gyvenimu - mirties skelbimas.

Rodyk draugams




Lygybė - mitas

Kiek metų gyvenu, tiek girdžiu, kad reikia kovot dėl lygybės. Būtų tai socialinė ar šiaip kokia lyčių lygybė, visad atrodydavo, kad jos reikia siekti.

Žinot ką katik pagalvojau? Kad nė velnio nenoriu būt lygus. Nebenoriu lygybės, ir nemanau, kad yra tokių, kurie jos tikrai troškta.

Kokio velnio mes ieškom to Gralio?

Rodyk draugams




Kaukės, pica, apelsinai.

Karts nuo karto girdžiu žmones besiskundžiančius kaip jiems nepatinka melagiai, apsimetėliai, ir šiaip netikri žmonės. Nepatinka jiems netikrumas. Nepatinka jiems netikros gėlės, nenatūralūs produktai ar “neekologiški” žmonės. Kaukes dėvi visi - aš, tu, “betmenas”… net ir vagys. Kam iš to daryt tragediją?

Aš, priešingai nei jūs, apsimetėlius gerbiu. Kaip galiu gerbt žmogų, kuris mane apgaudinėja? Kaipgi čia negerbsi už save gudresnio… Žmonės su kaukėm man visada buvo įdomesni. Nedėvėdami jų, mes tik taptumėm panašesniais į gyvūnus. Jei norėčiau paprastumo - pirkčiau apelsinus be žievės.

Lekiu valgyt picos, o jūs, paprastumo mėgėjai, graužkit paplotėlius :).

Rodyk draugams