BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Laisva valia neegzistuoja?

Kiekviena gyvenimo pradžios akimirka prasideda nuo to, kas yra tikra. O kas gi yra tikra? Negi tikra yra tik tai, ką mes jaučiame savo įgimtais jutimo organais? Ne. Tikra yra tik tai, kas negali būti netikra. Vaizdas, kvapas, jausmai… Viskas, ką mes jaučiame, gali turėti netikrą pavidalą, todėl negali būti laikomi tikrove. Drįsčiau manyti, jog žmogus gali pasirinkti kas jam yra tikrumas ar apgaule, bet ar tai nereiškia, kad pats pasirinkimas tuo atveju negali būti tikras, ir laisva valia negali egzistuoti ?… Skaityti toliau

Skaityti toliau…

Rodyk draugams




Tarp gėrio ir blogio

Arba tarp gero ir blogo požiūrio į gyvenimą.

Visai tikslinga būtų pradėti naujuosius metus (ne kalendorinius, o blog’inius) su nauju įrašu apie gyvenimą - vis gi apie tai mes, žmonės, galvojame daugiausiai, taip? Na, net jei ir ne, tai vistiek yra bent jau šiek tiek aktualu.

Taigi, dalykas, kuris pastaruoju metu mane “kabina” - bandymas suprasti, kuris požiūris į gyvenimą yra geresnis - teigiamas ar neigiamas. Tam, kad apie tai galėčiau galvoti, reiktų kažko stacionaraus, pavyzdžiui, gyvenimo apibrėžimo “iškreipta” filosofine prasme. Bet jo neturiu / nesugalvojau.

(Atsiprašau, bet šioks toks kompiuterinio raštingumo nukrypimas mane verčia rašyti su antraštėmis)

Kodėl į gyvenimą negalima žiūrėti teigiamai?

Sunkus klausimas. Ypač atsižvelgiant į tai, jog teigiamai į gyvenimą žiūrintys žmonės yra laimingesni. Koks kvailys gali nenorėti būti laimingesniu… O gi protingas kvailys (nusipelniau apdovanojimo už keistų ir nelabai pagrįstų sąvokų atradimus?).

Sakykit ką norit, bet žmogus, neapibrėžto proto būtybė, normaliam gyvenimui egzistavimui privalo save suvokti kaip visumos dalį. Po vieną žmonės - ne žmonės. Taigi, nori jis to ar nenori, siekdamas tobulėjimo ar grališkojo  tobulumo (atsiprašau už terminą), privalo save lyginti su kitais. Kai vieniems blogiau, o kitiems geriau - “tik teigiamo požiūrio į gyvenimą” sąvoka nebegali būti naudojama.

Teigiamo požiūrio į gyvenimą propagavimas reikalauja tam tikrų dalykų ignoravimo, o ignoravimas - visada blogai. Artimųjų žmonių problemų ar skausmo ignoravimas jus daro savanaudiškais. Jūsų pačių bėdų ignoravimas jums trukdo tobulėti, o kas blogiausia - trukdo save lyginti su kitais. Kaip jau minėjau, žmonės funkcionuoja tik visumoje.

Kodėl į gyvenimą negalima žiūrėti neigiamai?

Kad ir kaip norėčiau tvirtinti, jog neigiamas požiūris į gyvenimą yra geresnis, to nedarysiu. Žmonės nori būti laimingi, taigi, kokį čia gėrį galima įžvelgti neigiamuose dalykuose?

Atkreipkite dėmesį į tai, jog žmonės labiausiai į priekį pažengia dėl poreikių. Vadinasi buvo trūkumų, o trūkumai - neigiamas dalykas, kurį reikia pastebėti, o ne ignoruoti.  Šiaip ar taip, toks požiūris priverstų mane teigti, jog žmonės egzistuoja tam, kad kentėtų. Bet… Jei aš egzistuočiau tik tam, tikriausiai egzistuočiau tik sielos pavidalu, kažkur danguje. Koks gi tikslas…

Tai koks gi požiūris į gyvenimą yra geriausias?

Jokio. Tiek daug svaičiojimų tam, kad prieičiau prie savaime aiškaus sprendimo? Toks jau tas gyvenimas… Sudėtingai paprastas.

Šiaip ar taip, mano nuomone, žmogus neturėtų turėt nustatyto požiūrio į gyvenimą. Kai viską nugyvens, tada ir galės pasakyti, buvo gyvenimas geras ar ne.

Neigiamas akimirkas paversti teigiamomis yra taip pat kvaila, kaip teigiamas - neigiamomis. Nėra tikslo stiprybės ieškoti skausme. Nėra tikslo ieškoti laimės “kosmose”. Visa tai yra tiesiog patirtis, o patirtis - tai dalykas, kuris arba yra, arba jo nėra.

Taigi, gyvenkim tokį gyvenimą, koks jis yra, o ne tokį, kokį norėtumėme matyti…? :)

P.S. aš vistiek į gyvenimą stengsiuosi žiūrėti kvailokomis optimistiškomis akimis.

Rodyk draugams




Senas gyvenimas naujoje vietoje

Vartydamas šio blog’o juodraščius radau šiokį tokį nepublikuotą straipsnelį, kuriame rašiau apie tai, kaip man sekėsi ieškot “savo” vietos. Nu žinot… ne kokio buto, ne kokio namo, bet kokios beveik slaptos vietelės, kurioje ramiai galvodamas galėčiau leist dienas. Nepamenu kodėl to įrašo nepublikavau. Gal ir prisiminčiau, jei bent pirmą jo pastraipą perskaityčiau, bet neskaitau. Neskaitau todėl, kad atrodo, jog turiu neskaityt. Šiaip ar taip, straipsnelis man pakišo mintį pasidalint pirmais įspūdžiais apie mano naująją gyvenamąją vietą.

Bendrabutis

Didžiuojuosi, kad gyvenu bendrabutyje, ir netgi tuo, kad jame be manęs dar gyvena vos 8 pirmakursiai, iš kurių 6 dar nesu matęs. Pirmą dieną teko susipažint su ūkvede - geras žmogus. Tikrąja to žodžio prasme. Budinčiosios irgi geros. Išskyrus vieną. Uch, kaip nekenčiu jos žvilgsnio. Jis toks… su žinute, ir ne bet kokia, o maždaug: “aš tave perpratau” arba “aš žinau ką rezgi”. Nesuprasi net kai ji šypsosi.

Apie kambarioką nerašysiu - negražu būtų draugus apkalbinėt, taip? Nepasakysiu beveik nieko ir apie kitus bendrabučio gyventojus - labai retas reiškinys koridoriuje ką nors sutikt. Ypač kokią merginą. Triukšmo nėra, viskas ramu, tik karts nuo karto kažkam pavyksta meistriškai apkakot unitazo dangčio kraštą. Turiu net susidaręs galvoje viso to reikalo istoriją: studenčiokas prisivalgo pigaus šlamšto, jį prispiria reikalas, dar šiek tiek padvejoja, staigiai nubėga link unitazo, pamato, kad dangtis drėgnas, bet kadangi nėra laiko nuvalyt - viską padaro ore. Planuoju nusipirkt greitu laiku spausdintuvą, tai pirmas dalykas kurį spausdinsiu bus pranešimas: “Studente, prieš sisiodamas pakelk dangtį, arba apšiksiu”.

Nemanau, kad kas nors nori skaityt apie mano karą prieš “Dangčių nekėlikus”, tai baigsiu.

Miestas

Nemanau kad svarbu, kuriame mieste dabar randuosi. Žinokit kad didmiestis, ir tiek. Taigi, vaikščiodamas mieste pasiilgau vieno dalyko - žvilgsnių. Mažame miestelyje beveik su kiekvienu prasilenkiančiu gyventoju egzistavo šioks toks akių kontaktas, o čia - beveik jokio. Tiesą pasakius, ir pats atpratau nuo žiūrėjimo žmonėms į akis - jaučiuos lyg koks persekiotojas.

Visą mėnesį sau kartoju išmokt troleibusų maršrutus, bet ne… Neretai kokia rimtesnė kelionė baigiasi ne tame miesto gale, į kurį norėjau patekti. Bet nieko, pripratau. Viešasis transportas man patinka - puiki vieta pabendraut su žmonėmis, ne taip, kaip bendrabutyje.

Tikriausiai šitaip ir baigsiu. Lekiu virt koldūnų po 1.35 lt - gal po to protingesnės mintys ir “atsitiktiniai” apmąstymai pradės galvon lįst. Gero vakaro.

Rodyk draugams




Atostogos

Net neįsivaizduoju nuo ko čia dabar pradėjus. Tikriausiai nuo pasiaiškinimo. Nujaučiu, kad per visą tą tylos laiką praradau didžiąją dalį savo skaitytojų rato. Arba tikslingiau būtų sakyti daugiakampio. Arba “Mažakampio”. Na nesvarbu…

Taigi, kur buvau dingęs ?

Į šitą klausimą galėčiau atsakyti visiškai paprastai - niekur. Tik mano mintys kažkur dingo. Turėčiau jų atsiprašyt. Karts nuo karto jos bandė sugrįžt galvon, bet, kadangi ten pastaruosius keletą mėnesių vyksta remontas - nepriėmiau. Dabar, tikriausiai, esu mažiau žmogus, nei kada nors anksčiau, ir dėl to man truputį gėda. Atrodo, jog visai nebegalvoju.

Grįžau?

Nežinau. Norėčiau grįžt, bet tas nusiteikimas, kad turiu per daug nelaisvo laiko, mane šiek tiek atbaido. O dar ir mintys mane apleido. Nuo šiol stengsiuosi būt nei gyvas, nei miręs - rašysiu, bet tik kai jausiu, jog tikrai turiu apie ką. O gal ir dažniau. Ar rečiau. Bet rašysiu.

Didelis P.S.’as

Mane labai pamalonino keletas asmeninių žinučių su prašymu ką nors parašyt. Buvo ir vienas reikalavimas - tiesą pasakius, dabar jį ir pildau. Sunku man patikėt, kad kas nors gali norėt skaityt mano “Atsitiktinius apmąstymus”. Ypač kai jie tokie… negražūs.

Tebūnie šis pranešimas pažymi mano bandymo susigrąžint žmogiškumą pradžią. Jaučiu kaip viena mintis kiša koją mano galvoj.

Rodyk draugams




Laisvė

Senokai bemąsčiau apie kažką paprastai sudėtingo. Neseniai mane aplankė mintys apie laisvę. Tai va.

Daug galvojau ir nusprendžiau, kad laisvė gali būti dviejų rūšių: Visuomeninė ir asmeninė.

Visuomeninė laisvė - tai laisvė, kurios mes, kaip asmenys, pasirinkti ir susikurti negalime. Ši laisvė - tik burbulas. Jūs esate laisvas žmogus todėl, kad gyvenate laisvoje valstybėje? Ne. Valstybė tėra visuomenės dalis, o mes - visuomenės vergai. Taip, taip. Visuomenė mus valdo. Pagalvokit. Aš galiu nužudyti žmogų, bet žudyti žmogaus aš negaliu. Aš galiu vogti, bet vogti aš negaliu. Jei kieno nors laisvė turi įtakos kitam žmogui, ta laisvė atima laisvę tam kitam žmogui būti laisvam. Jei žmogus turi laisvę į gyvybę, kitas žmogus nebeturi laisvės į gyvybės atėmimą. Turi, bet neturi. Kokia laisvė neturi įtakos kitiem žmonėm? Asmeninė laisvė.

Asmeninė laisvė - tai laisvė, kurią susikuriame patys. Dažniausiai menininkui tai galimybė kurti, paprastam žmogui - galimybė gyventi, ir t.t. Pati svarbiausia ir tobuliausia šios rūšies laisvės laisvė - laisvė galvoti. Jos nieks iš mūsų negali atimti, nieks negali jos pažaboti. Jei egzistuotų tik tokios rūšies laisvė - visi turėtumėm galimybę tapti laisvais, priklausomai nuo mūsų pačių sau keliamų poreikių. Keista. Negalime tapt laisvais, jei mūsų suvokiama laisvė nėra priklausoma nuo mūsų pačių. Tikriausiai kiekvienas mūsų esame savo paties vergas.

P.S. Velnias. Nesitikėjau prieit prie tokios išvados :). Turėčiau gerai miegot.

Rodyk draugams




Spalvos!

Bandant nuimt kalėdinius papuošimus, saulės šviesa sugadino mano blog’o išvaizdą. Saulė be gailesčio aptaškė jį visokiom nederančiom spalvom. Ech. Teks kentėt :)

Rodyk draugams




Tikslus charakterio testas

Sveiki! Šį vakarą nutariau paaukoti ypatingo testo sudarymui. Šiuo testu norėjau parodyt savo požiūrį į kitus tokio pobūdžio dalykus :). Tikiuos asmeniškai nepriimsit :).

Rodyk draugams




Tušti sveikinimai

Vos tik atsikėliau kalėdų rytą, pagriebiau šale gulėjusį telefoną.

Uch… 32 pranešimai… Die, kiek darbo bus atrašinėt visiem į sveikinimus. Paskaičiau pirmajį - toks ilgas, eiliuotas sveikinimas. “Atsveikinau”. Paskaičiau antrą - kažkas panašaus, tik gal kiek vulgariau. “Atsveikinau”. Paskaičiau 3, 4, 5, 6  - visi iš serijos “Sveikinu su…” ir “Linkiu…”. Paskaičiau septintą - toks kaip ir 1. Skaitau kitus - visi tokie gan ilgi ir eiliuoti. Tikriausiai iš “neto” nukopijuoti. Nu ką… Įpusėjęs pradėjau jų net nebeaskaityt, o kaip internetines reklamas internete akim prašokinėt ir “atsveikinėt”.

Gal kiek ir negražiai padariau. Bet vistiek… Koks tikslas kažkieno kito sugalvotus sveikinimus siųst kitiem? Gal čia koks konkursas, kuris geresnį pasveikinimą “nete” ras? Neužskaitau tokio poelgio. Pats aš kažko mandro nesugalvoju, bet bent jau sveikinu iš širdies, o ne iš virtualaus pasaulio.

Paprastas “Sveikinu su Šv. Kalėdom.” yra gražesnis nei tos nuvalkiotos “Kalėdų rytą… ” klišės. Jum ne ? :)

Dėkoju už dėmesį, lekiu dabaigt užsilikusių mandarinų ;)

Rodyk draugams




Avilys blogotope!

Prieš porą minučių sugalvojau patikrint kas įdomaus blogotope. Labai nustebau pamatęs man gerai žinomą antraštę. Antraštę parašytą mano paties rankomis (klaviatūra prie to šiek tiek prisidėjo. Šiek tiek).

Šioje bendruomenėje aš jau šeštą dieną, ir jau spėjau patekt į šį garbės… tfu… populiarumo sąrašą. Nežinau ar tai geras pasiekimas, bet vistiek pasigyriau. Į šio sąrašo viršūnę patekt nesitikiu, nes šią vietą užima dalykai, apie kuriuos aš nemėgstu rašyt (meilė, jausmai, ir t.t.). Trūksta kompetencijos ir išgyvenimų.

Dėkoju visiems skaitytojams, o ypač tiems, kurie nebijo pasireikšt komentaruose. Dėkoju už naujų draugų ratą, kuris, prieš keletą dienų, buvo tik kvadratas :) (Geriausiu atveju).

P.S. 53% mano blog’o skaitytojų yra iš Kauno. Kaunas - blog’erių miestas? :) (Antroj vietoj Panevėžys su 18%)

Rodyk draugams




Kalėdos mano blog’e

Hou, hou, hou!

Šį rytą įsijungiau blogą ir sumaniau kiek panardyt po jo nustatymus. Spėkit ką radau? Pasiduodat? Ne?? Tai pasiduokit. Radau šablonų CSS nustatymus. Tiems, kas nežinot ką šis keistas sutrumpinimas reiškia, pasakysiu tik tiek - nesigilinkit, savaitgalis gi :).

Šis atradimas buvo nieko vertas. Buvo. Iki dabar. Kol sugalvojau ko man trūksta. Mėginsit spėt ko? Gerai, šį kart leisiu ir jums pasidžiaugt… Teisingai! Sniego!!! :)

Išsitraukiau savo apdulkėjusius photoshopą ir illustrator’ių, ir “nupiešiau” šiokį tokį kalėdinį paveikslėlį, kuris mano blogą padarė kalėdiškiausiu blogu pasaulyje! Nors nevisai… Bent jau norėčiau kad taip būtų.

Nesistengiau padaryt kažko labai mandro (nežadu prisipažint kad geriau nemoku)

Tai va. Jei nepatinka - sakykit. Atstatysiu viską :). Gal.

Rodyk draugams