BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Gyvenimo siūlai ir egzistavimo drabužiai

Ryte, ieškodamas šiokio tokio, ko gero seniai pamesto daikto, stalčiuje atradau krūvą įvairiausių susipynusių siūlų, ir pamaniau - visai kaip gyvenimas. Likimas, visi nutikimai, visi skausmo mazgeliai ir kitos bėdos bei džiaugsmai, skirtingų spalvų siūlų pavidalu sumesti į vieną erdvę. Tada man galvoj toptelėjo, jog toks gyvenimo “pavidalas” yra daugybę kartų įdomesnis nei “kelio”, kuriuo nori ar nenori - vistiek kažkodėl tariamai eini.

Įsivaizduokit - kažkokia jėga gyvenimo virbalais mezga “Egzistavimo” drabužį, kuris, vos tik baigtas megzti, yra palaidojamas kartu su jūsų kūnu po žeme. Paskutinis drabužis, kuris ant jūsų apvelkamas pačiam didingiausiam sielos žygiui. Jame telpa tiek daug!

Jame telpa meilė, kuri, kaip atsitiktinai paimtas siūlas įsipaišo į jūsų drabužį. Be meilės, dėl siūlų trūkumo, jus palaidoja tik su kojinėm. Šalta.

Jame telpa iš niekur atsiradęs nepagrįstas užtikrintumas. Būna jum, kad iš kažkur iškyla įsitikinimas, kad kažkas tai įvyks ar pasiseks, nors tam pagrindo įvykt visai nėra? Tai vat. Du siūlo galiukai beveik liečia vienas kitą, abu žino savo pradžią ir pabaigą, bet vienu metu abu į bendrą vaizdą neįsilieja - reikia iki to dar gyventi.

Ir visas mūsų problemas čia galime rasti!  Būtent dėl jų tie siūlai ir yra susipynę. Mažus mazgelius galime praleisti, bet didžiuosius tenka išpinti - kitaip mezgimas anksčiau ar vėliau “užstrigtų”.

Tikiuosi būsiu palaidotas su visom vaivorykštės spalvom išmargintu kostiumu, mėlynomis kelnėmis ir tamsiai raudonomis kojinėmis.

Rodyk draugams




Dingti

Noriu bėgti, skristi, plaukti, skęsti, dingti! Noriu eiti, leistis, nert ir vėl pradingti. Rašyt, rašyt, rašyt…

Rodyk draugams




Statistika

Ne per seniausiai sumaniau žvilgtelt į blog’o statistiką. Niekas nepatraukė mano dėmesio taip, kaip google užklausos, pagal kurias žmonės rado mano blog’ą.

Pirmoje vietoje - “Mane nervina visa seima“. Net 50 apsilankymų. Keista. Gal net graudu :). Prisiminiau pasakymą “Obuolys nuo obelis netoli rieda”. Ką čia bepakomentuosi….

Antroje vietoje - “Darbstus zmogus“. 29 apsilankymai. Bent jau suprantu kas galėtų tokią užklausą įvest į google (Priešingai nei ankstesniuoju atveju).

Toliau vietų nebeskirstysiu, truputį tingiu :). Buvo keletas rimtesnių užklausų, tokių kaip “Minties egzistavimo lygiai“, “protingas žmogus”, “jaunimo idealai”, ir pan…

Radau ir tokią giloką užklausą - “mintys, kurios nervina. Sugalvok “Pagooglint” tave nervinančių minčių… ;D

Kažkas pagooglino ir “gyvenimo planavimas”. Šito nekomentuosiu :).

Ir ant galo pasilikau juokingiausią užklausą - “twilight sutrumpinimas”. Velnias. Pakelė nuotaiką :)

Rodyk draugams




Laimėjimas

Visame pasaulyje pilna pralaimėtojų. Pralaimėtojų, nelaimėjusių aukso puodo, nelaimėjusių aukso medalių, pirmų vietų ar lažybų. Liūdni siluetai slenkantys iš kazino, nelaimingi veidai prie televizoriaus ekrano, nusivylimo kupinos figūros rungtynėse… Ech, kaip kvaila dėl to krimstis. Gi mes visi laimėtojai!

Ateitis, praeitis, kita diena, kita minutė, sekundė… net ir pats pralaimėjimas yra savotiškas prizas. Tai prizas, kurį mes laimime žaisdami kasdienį gyvenimo žaidimą. Net mirtis nėra pralaimėjimas. Tai tik paskutinis žaidimas, kuriame mes laimime amžiną ramybę.

Rodyk draugams




Vaikystė

Žaidimai, kvailiojimai, sėdėjimai lauke iki išnaktų, vaikiškos linksmybės, neapgalvoti poelgiai, naivumas ir keistoki tikslai… Ech, kaip viso to pasiilgau.

Vaikystė - ne kaip visas gyvenimas. Paprasta, nerūpestinga ir visai ne absurdiška. Jos praradimas absurdiškas. Daryk ką nori, bet kažkaip ji vistiek dings. Kažkokie rėmai, teigiantys jog vaikystė yra “kvaila”, anksčiau ar vėliau mūsų šedevrą pasiglemžia. Laimei, gyvenimo paveikslas palieka mumyse to naivaus džiaugsmo spalvų, bet per mažai, kad jų neužgožtų nuobodūs rutinos atspalviai. Mes, kaip autoriai, norėdami sulaukt pripažinimo, privalome tą šviesos žiburėlį paslėpt kažkur kamputyje. Uch… paslėpk jį blogai, ir iškart būsi nulinčiuotas “nesubrendusio” menininko vardu.

Dieve, kaip norėtūsi visą paveikslą išmest, ir vėl pradėt nuo tų gražių vaikystės spalvų…. Ech… Bent jau pamatęs tą šviesų kamputį, galiu džiaugtis, kad buvau vaiku.

Rodyk draugams