BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


fg

fdfsdfdsfd sf sfs afsa a sfs sf dg dgd sf ss sfs a sfas ddgd sa dgdg d gdg

Rodyk draugams




Laisva valia neegzistuoja?

Kiekviena gyvenimo pradžios akimirka prasideda nuo to, kas yra tikra. O kas gi yra tikra? Negi tikra yra tik tai, ką mes jaučiame savo įgimtais jutimo organais? Ne. Tikra yra tik tai, kas negali būti netikra. Vaizdas, kvapas, jausmai… Viskas, ką mes jaučiame, gali turėti netikrą pavidalą, todėl negali būti laikomi tikrove. Drįsčiau manyti, jog žmogus gali pasirinkti kas jam yra tikrumas ar apgaule, bet ar tai nereiškia, kad pats pasirinkimas tuo atveju negali būti tikras, ir laisva valia negali egzistuoti ?… Skaityti toliau

Skaityti toliau…

Rodyk draugams




Persikėliau

Labai jūsų atsiprašau už tai, jog pamiršau paminėti, kad persikėliau kitur. Drįsčiau teigti, jog “Blogas.lt” sistema yra mirštanti - nefiltruojami “šiukšlių” komentarai, nelabai gera paieškos sistemų optimizacija, redagavimo funkcijų trūkumas…

Taigi, žmogučius, vis dar norinčius paskaitinėti mano kvailas mintis ir išvedžiojimus, kviečiu apsilankyti gyvenimas-mintys.lt blog’e. Tiesa, pastaruoju metu esu paskendęs nekūrybingumo jūroje, taigi… Atsinaujinu gana retai. Dėkoju  :)

Rodyk draugams




Šūvis į laiko “nešvaistymą”

Jei skaitysit toliau, suprasit, kodėl rašau taip neraštingai :).

Ką gi… Pereiti metai man buvo įdomus tuo, kad ėmiau kiek geriau pažinoti save. Sunku pasakyti, ar daug geriau, bet kažkiek geriau. Šie metai man kitokie, nes pastaruoju metu, bent jau pastaruoju metu, ėmiau pastebėti į savo galvą plūstančius idėjų srautus. Sunku pasakyti… Tos idėjos yra visokios, bet jų tiek daug, kad nė nebegaliu aprėpti.

Taigi, prieš keletą dienų pamačiau šiokį tokį straipsniuką, kuriame buvo parašyta šiokia tokia paslaptis apie straipsnių rašymą. Turėjau galvoje “greitą ir efektyvų straipsnių rašymą”. Taigi, tikslas maždaug toks - nusistatai žadintuvą dešimčiai minučių į priekį, ir rašai. Rašai ne paprastai, o kuo greičiau, ir netrininėdamas savo padarytų rašybos klaidų. Labai svarbu nesustoti rašyti. Net jei ir nežinai ką rašyti, geriau rašyti “bla bla bla” ar dar kokias nesąmones. Kai straipsnis parašytas, reikia mesti jį į šalį, ir kitą dieną ištaisyti klaidas.  Tą dieną, kurią rašei, negalima nė akies krašteliu žvilgtelėt į savo šedevrą. Visa ši “taktika” aiškinama tuo, kad rašant ir taisant dirba dvi skirtingos smegenų dalys, kurios, veikdamos vienu metu, viena kitą slopina. Taigi… Šitaip aš rašau šį įrašą. Įdomu kiek jau laiko praėjo, mat negaliu pažiūrėti į laikrodį. Na, nesvarbu… Sulauksiu kaip nors tų dešimties rašymo minučių galo.

Pastebėjau, kad mano rankos turi nevalingą įproti koreguoti rašybos klaidas, kurias padarau. Turiu galvoje, jeigu netyčia paspaudžiu daugiau nei vieną mygtuką ir žodyje atsiranda nereikalingas simbolis, aš automatiškai jį ištrinu. Beje, aš gan greit rašau. Nors nelabai greit, bet normaliai. Kažkaip sunku vienu metu ir “intensyviai” galvoti, ir maigyti klaviatūrą.

Ko gero užteks man kalbėti apie tai, kas jūsų visai nedominia. Nelabai domina ir mane. Teks kalbėti apie kažką kitą… Va… Pakalbėsiu apie save. Nors man nėra labai daug metų, pradedu jaust, kad po truputį senstu. Žinau.. Labai jau anksti. Bet… Pasikeitė mano laikysena… Palikau kiek… Nu žinot, sulinkęs.. Pasitaisysisu. Ir pastaruoju metu manęs pradėjo labai netraukti linksmybės. Nu tikrai. Visada mėgdavau pasilinksminti, mėgdavau plotus, balius ir pan. dalykus, bet dabar… Nu gal praeis. Pasiilgau savo draugų, su kuriais anksčiau krėsdavom nesąmones ir linksmindavomės. Netyčia žvilgtelėjau į laikrodį, rašau jau 6 minutes…. Gan greit bėga laikas, bet ką padarysi. Ne veltui jaučiu, jog senstu.

Uch… Nepagalvojau, kad daina, kurios klausausi per youtube, nėra ilgesnė nei tos 10 minučių, tai dabar sėdžiu ”aklinoje” tyloje. Nėra taip jau blogai klausytis mygtukų barškėjimo. Galima juose išgirst šiokią tokią melodiją, kuri, galbūt, net suskirstyta į taktus… Ar kaip ten… Nenusimanau muzikoje. Visiškai.

Uch. Norėdamas mažiau švaistyt laiką ir padidnt savo darbo našumą, tikriausiai turėčiau išmokti planuoti laiką. Tai, kogero, labai svarbu. Ypač atsižvelgiant į tai, kad dėl nevalingų ypročių, dirbdamas prie kompiuterio, mėgstu atsistiktinai įsijungti savo užsiprenumeruotas naujienas, ir keletai minučių, arba keliasdešimčiai minučių į jas pasinerti. Labai jau mane domina nemalonumai Korėjos pusiasalyje…

Dar, kas liečia laiko planavimą, man tai labai svarbu. Žinau, kad tai būtų naudinga, bet kodėl gi tai taip sunku padaryti? Niekaip man nepavyksta to padaryti…

_________________________________________________________________________________

453 žodžiai… Tingiu taisyti, tingėsiu tikriausiai ir rytoj, taigi paskelbsiu dabar. Ištaisiau keletą vietų, kurias pabraukė teksto “redaguotojas?” Tiesą pasakius, sekėsi geriau, nei tikėjausi. Pamenu, kaip vienuoliktoj ar dvyliktoj klasėj atrodydavo, jog parašyti 400 žodžių per dvi valandas yra kosmosas. Kabinu paveikslėlį, ir lekiu miegoti :).

Rodyk draugams




Gyvenimo siūlai ir egzistavimo drabužiai

Ryte, ieškodamas šiokio tokio, ko gero seniai pamesto daikto, stalčiuje atradau krūvą įvairiausių susipynusių siūlų, ir pamaniau - visai kaip gyvenimas. Likimas, visi nutikimai, visi skausmo mazgeliai ir kitos bėdos bei džiaugsmai, skirtingų spalvų siūlų pavidalu sumesti į vieną erdvę. Tada man galvoj toptelėjo, jog toks gyvenimo “pavidalas” yra daugybę kartų įdomesnis nei “kelio”, kuriuo nori ar nenori - vistiek kažkodėl tariamai eini.

Įsivaizduokit - kažkokia jėga gyvenimo virbalais mezga “Egzistavimo” drabužį, kuris, vos tik baigtas megzti, yra palaidojamas kartu su jūsų kūnu po žeme. Paskutinis drabužis, kuris ant jūsų apvelkamas pačiam didingiausiam sielos žygiui. Jame telpa tiek daug!

Jame telpa meilė, kuri, kaip atsitiktinai paimtas siūlas įsipaišo į jūsų drabužį. Be meilės, dėl siūlų trūkumo, jus palaidoja tik su kojinėm. Šalta.

Jame telpa iš niekur atsiradęs nepagrįstas užtikrintumas. Būna jum, kad iš kažkur iškyla įsitikinimas, kad kažkas tai įvyks ar pasiseks, nors tam pagrindo įvykt visai nėra? Tai vat. Du siūlo galiukai beveik liečia vienas kitą, abu žino savo pradžią ir pabaigą, bet vienu metu abu į bendrą vaizdą neįsilieja - reikia iki to dar gyventi.

Ir visas mūsų problemas čia galime rasti!  Būtent dėl jų tie siūlai ir yra susipynę. Mažus mazgelius galime praleisti, bet didžiuosius tenka išpinti - kitaip mezgimas anksčiau ar vėliau “užstrigtų”.

Tikiuosi būsiu palaidotas su visom vaivorykštės spalvom išmargintu kostiumu, mėlynomis kelnėmis ir tamsiai raudonomis kojinėmis.

Rodyk draugams




Švari siela

Nežinau kodėl, bet atrodo, jog senokai rašiau apie tai, kaip aš jaučiuosi savo viduje. O gal niekad nerašiau…

Nepaisant visų bėdų, kurios pastaruoju metu inerciškai didėja, galiausiai galiu pasakyti, jog mano gyvenimas gerėja. Viduje. Ko gero pirmą kartą gyvenime jaučiuosi taip, lyg eičiau geru keliu. Lyg mano siela suprastų, ką reiškia gyventi. Nežinau kodėl, bet jaučiuosi užtikrintai - manęs nebepasiekia neigiamos emocijos, mano siela jaučiasi… švari.

Nežinau ar tai laikina. Jei taip - tikiuosi tai pasikartos vis dažniau.

Įdomu, ar tai Dievas, ar pats gyvenimas nori man už kažką atsilyginti.

Artėja kūčios. Ko gero geriausios ir gražiausios kūčios, kokios tėra iki šiol buvusios mano gyvenime. Deja, jų nepraleisiu su savo šeima. Jaučiu šiokią tokią sąžinės graužatį. Tikiuosi mano pasirinkimas niekeno nenuliūdins. Grįžęs namo pajutau, kaip mano tėvai manimi didžiuojasi dėl betkokio menkniekio, ir, kad ir ką pasakytų, visada laukia mano pritarimo, lyg aš būčiau koks… autoritetas, šeimos sergėtojas.

Ir aš noriu kažkada didžiuotis savo vaikais dėl mažiausių pasiekimų. Norėčiau, kad jie tai vertintų.

Niekad nemėgau kalbėti apie savo šeimą. O dabar, atrodo, galėčiau pripasakoti labai daug teigiamų dalykų. Įdomu kodėl man prireikė tokios daugybės metų, kad suprasčiau, jog mano šeima - tai ne tik žmonės, su kuriais dalinuosi vienu stogu.

Žinot ką? Aš savimi didžiuojuosi. Nuoširdžiai. Didžiuojuosi tuo, kad galiausiai sugebėjau pasiekti sielos ramybę. Net jei tai ir trumpalaikis dalykas. Didžiuojuosi savimi, kad gebu vertinti aplinkinius žmones pagal jų nematomą ir vargiai suvokiamą ryšį su manimi - ne išvaizdą ir charakterį.

Aš esu laimingas! Aš einu geru keliu!

Rodyk draugams




Tarp gėrio ir blogio

Arba tarp gero ir blogo požiūrio į gyvenimą.

Visai tikslinga būtų pradėti naujuosius metus (ne kalendorinius, o blog’inius) su nauju įrašu apie gyvenimą - vis gi apie tai mes, žmonės, galvojame daugiausiai, taip? Na, net jei ir ne, tai vistiek yra bent jau šiek tiek aktualu.

Taigi, dalykas, kuris pastaruoju metu mane “kabina” - bandymas suprasti, kuris požiūris į gyvenimą yra geresnis - teigiamas ar neigiamas. Tam, kad apie tai galėčiau galvoti, reiktų kažko stacionaraus, pavyzdžiui, gyvenimo apibrėžimo “iškreipta” filosofine prasme. Bet jo neturiu / nesugalvojau.

(Atsiprašau, bet šioks toks kompiuterinio raštingumo nukrypimas mane verčia rašyti su antraštėmis)

Kodėl į gyvenimą negalima žiūrėti teigiamai?

Sunkus klausimas. Ypač atsižvelgiant į tai, jog teigiamai į gyvenimą žiūrintys žmonės yra laimingesni. Koks kvailys gali nenorėti būti laimingesniu… O gi protingas kvailys (nusipelniau apdovanojimo už keistų ir nelabai pagrįstų sąvokų atradimus?).

Sakykit ką norit, bet žmogus, neapibrėžto proto būtybė, normaliam gyvenimui egzistavimui privalo save suvokti kaip visumos dalį. Po vieną žmonės - ne žmonės. Taigi, nori jis to ar nenori, siekdamas tobulėjimo ar grališkojo  tobulumo (atsiprašau už terminą), privalo save lyginti su kitais. Kai vieniems blogiau, o kitiems geriau - “tik teigiamo požiūrio į gyvenimą” sąvoka nebegali būti naudojama.

Teigiamo požiūrio į gyvenimą propagavimas reikalauja tam tikrų dalykų ignoravimo, o ignoravimas - visada blogai. Artimųjų žmonių problemų ar skausmo ignoravimas jus daro savanaudiškais. Jūsų pačių bėdų ignoravimas jums trukdo tobulėti, o kas blogiausia - trukdo save lyginti su kitais. Kaip jau minėjau, žmonės funkcionuoja tik visumoje.

Kodėl į gyvenimą negalima žiūrėti neigiamai?

Kad ir kaip norėčiau tvirtinti, jog neigiamas požiūris į gyvenimą yra geresnis, to nedarysiu. Žmonės nori būti laimingi, taigi, kokį čia gėrį galima įžvelgti neigiamuose dalykuose?

Atkreipkite dėmesį į tai, jog žmonės labiausiai į priekį pažengia dėl poreikių. Vadinasi buvo trūkumų, o trūkumai - neigiamas dalykas, kurį reikia pastebėti, o ne ignoruoti.  Šiaip ar taip, toks požiūris priverstų mane teigti, jog žmonės egzistuoja tam, kad kentėtų. Bet… Jei aš egzistuočiau tik tam, tikriausiai egzistuočiau tik sielos pavidalu, kažkur danguje. Koks gi tikslas…

Tai koks gi požiūris į gyvenimą yra geriausias?

Jokio. Tiek daug svaičiojimų tam, kad prieičiau prie savaime aiškaus sprendimo? Toks jau tas gyvenimas… Sudėtingai paprastas.

Šiaip ar taip, mano nuomone, žmogus neturėtų turėt nustatyto požiūrio į gyvenimą. Kai viską nugyvens, tada ir galės pasakyti, buvo gyvenimas geras ar ne.

Neigiamas akimirkas paversti teigiamomis yra taip pat kvaila, kaip teigiamas - neigiamomis. Nėra tikslo stiprybės ieškoti skausme. Nėra tikslo ieškoti laimės “kosmose”. Visa tai yra tiesiog patirtis, o patirtis - tai dalykas, kuris arba yra, arba jo nėra.

Taigi, gyvenkim tokį gyvenimą, koks jis yra, o ne tokį, kokį norėtumėme matyti…? :)

P.S. aš vistiek į gyvenimą stengsiuosi žiūrėti kvailokomis optimistiškomis akimis.

Rodyk draugams




Avilio blogui metai!

Na ne visai metai. Dar reiktų luktelt 4 dienas, kad toks sušukimas būtų teisingas. Šiaip ar taip, nemanau, kad per savo “kūdikėlio” gimtadienį turėsiu laiko jį pasveikint, tai pasveikinsiu dabar. Su artėjančiu gimtadieniu!

Kadangi turiu ganėtinai daug laisvo laiko, leisiu sau perskaityti visus kada nors parašytus įrašus. Skaitydamas bandysiu atkreipt dėmesį į dalykus, kurie manyje per tuos metelius pasikeitė. Taigi…

Pasiskevinimas. Nostalgija. Pamenu, kad jį rašydamas buvau kupinas užsidegimo ką nors parašyti. Kaip buvo gera… Kaip apsidžiaugiau, kai sulaukiau netikėtų komentarų! Taip ir nepaaukojau tų 5 litų naujam dizainui (radau būdą pakoreguot nemokamus :)). Apėmė geri jausmai, bet reikia tęst toliau…

Dalykai, kurie mane… nervina. Šitas pranešimas buvo velniškai ilgas. Dabar jį skaitymas nelabai suprantu kaip jaučiausi. Parašiau “piktą” pranešimą apie tai, kad kiti rašo “piktai”. Ir išvis keista, kad rašiau tokiom temom :P

Toliau plaukioja šiokie tokie, iš vienatvės parašyti svaičiojimai apie romantiką. Rašiau, jog jos trūksta ir panašiai. Ech… Spėju, jog dar nesupratau, kad jei myli - romantikos pilna visur :).

Rašiau kažką apie planavimą. Skundžiausi, kad nebemoku planuoti. Vis dar nemoku. Tiesą pasakius, nemoku dar labiau :). Pasirodė įdomus kažkada iškeltas klausimas: “Gyvenimas - didžiulis planas, ar atsitiktinumų ritinys?” Dabar, rodos, žinau atsakymą. Gyvenimas - atsitiktinai suplanuotų atsitiktinumų maišalynė.

Kažkas apie tai, kad kiekvienas žmogus laiko save išskirtiniu. Ir čia gyvenimas privertė šiek tiek patobulėti, ir pamąstyti giliau. Reiks kažkada apie tai parašyt naują pranešimą :).

Toliau skaitydamas pastebiu, kaip pamažu nyksta visokie pranešimai, kurie man užtikrintų daugiau “patinka” paspaudimų. Matomai bandžiau pabrėžti savo išskirtinumą mąstydamas žmogui natūraliai atmetamomis temomis. Ir tuo didžiuojuosi. Iki dabar “Avilys prieš pasaulį” kategorijos įrašai man atrodo įdomūs. Pamenu, kad iš pradžių siekiau surinkti daugiau “patinka” paspaudimų, bet šio siekimo kažkaip atsikračiau. Matyt, tapau atviresniu sau pačiam.

Rašiau ir apie “Protingą žmogų”. Dabar šią savoką taip atvirai naudoti bijočiau. Žmonės nėra protingi :). Reiks gal ir apie tai parašyti. Die. Negalvojau, kad šiame tinklaraštyje prirašiau tiek daug (čia kaip kam). Šiandienai raustis po senus įrašus pakaks. Prisirinkau labai gerų emocijų. Lekiu virti koldūnų. Iki greito, tinklarašti! Gerai atšvęsk :)!

Rodyk draugams




Savęs tobulinimas

Nežinau kodėl, bet atšalę orai manyje sužadina norą pasikeisti. Tikriausiai ne veltui šį tinklaraštį pradėjau žiemą - beveik lygiai prieš metus (trūksta dar 6 dienų).

Pamenu, kaip tuo metu manyje virė milžiniškas noras tapti geresniu žmogumi. Nežinau ar bergždžiai, bet stengiausi. Galėčiau drąsiai teigti, jog geresniu žmogumi tapau, tik… To mažo pokyčio nepakanka.

Pastaruoju metu gan daug galvoju apie savęs tobulinimą, bet per mažai, kad tas mintis galėčiau pritaikyti sau. Nusprendžiau pasirašyti šiokį tokį sąrašą dalykų, kuriuos bandysiu išmesti iš savo charakterio, ir bendrai, iš savęs kaip žmogaus. Šio sąrašo neviešinsiu - nesu šventas.

Džiaugiuosi, galėdamas iš sąrašo ištrinti eilutę, sakančią “Baik. Tu toks pat, kaip ir kiti“. Taip. Gan sunku pripažint, bet ilgą gyvenimo laikotarpį save laikiau geresniu žmogumi nei aplinkiniai. Šito neišbraukus, tikriausiai, joks bandymas tobulinti save iš vidaus nebūtų įmanomas. Pamenu darželyje girdėtus žodžius, kad vienodų žmonių nėra. Drįsčiau teigti, jog bendrąja prasme skirtumai tarp žmonių juos jungia į vieną visumą. Tik “vienodi” žmonės gali būt išskirtiniais. Paradoksas ?

Manau, kad galiu, bet vis dar nesiryžtu trinti eilutės “Kitų džiaugsmas - tavo džiaugsmas“. Pavydas, tai vienas sunkiausių dalykų, kuriuos man yra tekę psichologiškai “pažaboti”.  Kas kart, kai kam nors pasiseka labiau nei man, jausdavau savyje tokį… Sunku pasakyti kas tai… Jausmas, lyg patys genai verstų mane nekęsti kito žmogaus sėkmės. Atrodo lengva suprasti, jog kito žmogaus sėkmė tavęs tiesiogiai neįtakoja. Įtakoja tik tiek, kiek tu pats, skatinamas pavydo, įtakoji save. Nekalbu apie išskirtinius atvejus, kai kito žmogaus įsidarbinimas kainuoja jūsų darbo vietą. Kovodamas su šituo, pasijaučiau lyg kovodamas su visu žmogiškumu. Paprasta suvokti, bet sunku nejausti.

Yra ir dar viena eilutė, kurią galiu ištrinti: “Smerkdamas “blogus” žmones, smerki save patį“. Nežinau kaip ir kodėl, bet jaučiu, jog smerkti nusikaltėlius ir šiaip bjaurius žmones yra neteisinga. Jei kažkas kažką apiplėšė, matyt turėjo daugiau priežasčių tam padaryti, nei sąžinės kruopelyčių. Kito žmogaus trūkumai neturėtų man teikti neigiamų emocijų. Tik gailestį.

Liko dar 10 eilučių, kurių gale - “Nesikeik”. Kada nors, kaip nors, arba visom jėgom…

Rodyk draugams




5 valandų kelionė namo

5 valandų kelionė namo… Kelioliką minučių prastovėjęs lietuje, galiausiai įsėdau į autobusą. Šį kart, užuot mokęsis ką nors, ką vėliau tingėsiu mokytis, nusprendžiau aprašyti savo kelionę. Tai vat. Dabar sėdžiu viduryje autobuso. Priešais mane sėdi moteriškė, kuri kažką mezga gelsvai žalsvos spalvos siūlais. Įdomu, ar šį kart kas nors prie manęs prisės… Tikiuosi ne - kažkaip nepatogu būtų rašyti.

Vos tik įsėdęs į autobusą, gavau žinutę, jog namie sninga. Die, kaip noriu tai pamatyt. Tikiuosi snigs visas 5 valandas - kai sniego tiek mažai, kad vos gali matyt - jis netenka viso savo balto žavesio.

O. Kažkoks dėdė atsisėdo už manęs. Pradėjo krapštytis. Užuodžiu nemalonų kvapą, bet pakenčiama. Turėčiau priprasti. Iš dešinės (ne šalia manęs) atsisėdo kažkoks senelis su savo, spėju, žmona. Gal per jaunas, kad galėčiau jį taip vadint, bet labia jau šiltai atrodė, o dar ir kalba žemaitiškai - visai kaip mano močiutė. Girdžiu jį sakant: “Labai. Labai, labai patiko”. Nesupratau kas, bet spėju, kad Kaunas. Esu pastebėjęs, kad senesni žmonės Kauną mato daug pozityvesniu žvilgsniu nei mes - jaunuoliai.

Kita stotelė. Įlipo dar viena senelė. Nenuostabu - retam studentui trečiadieniais baigiasi paskaitos. Dar neregėtas dalykas - senelė įlipdama vairuotojui palinkėjo malonios kelionės. Neįsivaizduoju savo amžiaus vaikino ištariant šiuos žodžius. Reiks kada pamėgint.

Senelis už manęs kažkam paskambino. Šiurkščiai ir negražiai kalba - nepalyginsi su dešiniuoju. Paskambino dar kažkam. Pasakoja istoriją apie airiją. Katik iš ten grįžo. Gerai nesupratau. Keliaudamas ar grįždamas, bet paliko oro uoste savo daigtus - prigėrė su kažkokiais ispanais, ir iš oro uosto išvedė trys pareigūnai nespėjus jam susigriebti daiktų. Spėju pats pamiršo, bet ai… Gi nepradėsiu smerkti už tai, kad linksminasi.

Nuo kelionės pradžios praėjo 40 minučių. Nieko įdomaus nebevyksta. Tikriausiai bėgsiu rašyti angliško straipsnio apie tai, kaip reikia uždirbti daug pinigų (juokas ima pagalvojus, kad pas patį kišenėse vėjai švilpauja).

Nespėjau išjungt dokumento - išgirdau dar vieną moteriškę aptarinėjančią kelionę su vyru. Kaip supratau, ji tuo pačiu autobusu ir su tuo pačiu vairuotoju atvyko ryte į Kauną, o dabar išvažiuoja. Pirmoji kelionė jai labia patiko. Man kažkaip sunkoka suvokti, kaip autobusas kaikuriems žmonėms atrodo vos ne kaip šventas dalykas. Džiaugiasi, jį giria (autobusą), giria viaruotoją… Kiek man teko važiuot, kiekviena kelionė tokia pati. Vairuotojai skirtingi, bet skirtumo tarp vairavimo įgudžių nepastebiu. Atsisėdu, po penkių valandų atsistoju, ir kelionė baigta… Oi, dar ilgai važiuosiu.

Prie kažkokio kaimelio, sustojus autobusui, išlipo prieš mane sėdėjusi moteris - matyt baigė megzti. Į jos vietą iš galo atklydo jauna mergina. Įdomu kodėl persėdo. Tikriausiai dėl gale sėdinčios ir nebaigiančios telefonu kalbėti panelės.

Dėdulė už manęs ir vel su kažkuo kalba telefonu. Dar vienas dalykas, kurio negaliu suprasti - kodėl kaikurie žmonė, kalbėdami telefonu, dėl to, kad nelabai girdi pašnekovą, patys pradeda garsiai kalbėti? Matyt kažkoks refleksas. Tikiuosi daugiau negirdėsiu nieko panašaus į jo, sakyčiau bjaurų, “Kąą!!”

Oho, nevažiuoju nė valandos, o jau prirašiau pilną A4 lapą. Reikia apsiraminti.

Kėdainiai. Aplinkui nematyt nieko įdomaus, šaligatviai tušti - matyt dėl lietaus. Netyčia susirimavo. Pro autobusą prasėlino du įdomios eisenos vaikinukai. Eina lyg suparaližuoti, tik su šiokiu tokiu “kietumo” atspalviu. Susidarė šiokia tokia eilutė autobuso priekyje. Tikiuosi nieks nesugalvos sėstis prie manęs. Būtų nejauku rašyt apie žmogų, kuris lengvai galėtų perskaityt ką apie jį rašau.

Dešinysis senelis kažkam paskambino. Pasakoja, kaip autobuse šilta. Tikrai šilta - iki šiol nepastebėjau. Vėl pasakoja kaip jam kažkas patiko. Įdomu kas… Sužinojau, kad moteriškė, su kuria jis važiuoja, tėra jo draugė. Keista, ir tuo pačiu gražu. Priešingai nei pokalbyje, kurį girdėjau sau už nugaors, šiame galėjau girdėt daugybę gražių žodžių, tokių kaip ačiū, sėkmės, gražus ir t.t. Tikriausiai nederėtų man tiek rašyt apie senyvus žmones - dar atrodys, lyg turėčiau kokį “Fetišą”. Įdomu kiek parašiau žodžių. O, apačioj rodo - 591.

Nė nepastebėjau, kaip sutemo. Pravažiavom siaurą upeliuką, pavadinimu Smilga. Tikriausiai žinau kodėl toks pavadinimas - akivaizdu, kad upelis ten, bet jo visai nematyti. Keliaujam šiauriau, bet vis dar jokio sniego. Ai, pamiršau paminėti, jog greitai kraudamasis į krepšį daiktus įsidėjau ir pirštines - matyt pats likimas man ausin pašnabždėjo tai padaryti. Jei ne snaigės, tai bent žvaigždės galėtų matytis. Labai jau niūru čia darosi.

Rodos, pastarąsias 3 valandas tik žiūrėjau pro langą ir galvojau apie nieką. Nebedaug iki namų liko. Sustojom prie kažkokio kaimelio, įlipo gan daug žmonių. Nugirdau, kad autobusas, kuriuo jie važiavo, sugedo. Nauji keleiviai labai apsidžiaugė įlipę, mat laukiant kito autobuso, sugedusio autobuso vairuotojas pagailėjo degalų autobuso šildymui. Išgirdau gale mažo berniuko balsą: “Geriausias autobusas pasaulyje!”.

Praėjo keletas minučių, o aš nebegaliu galvot apie ką nors normalaus. Tikriausiai pats laikas nustot rašyt. Reikia pasidžiaugt kelione Geriausiu Autobusu Pasaulyje.

P.S. Grįžau, sniego nė kvapo. Lietus.

Rodyk draugams




Testas

Temos

Archyvai