BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Tūris

Šiandieną daug galvojau, ir nutariau, kad visus žmones galima skirstyt į tam tikras grupes.

Taigi, trys grupės - žemesnioji, vidurinioji ir aukštesnioji.

Žemesnioji grupė - tai grupė žmonių, kurie… gyvena. Gyvena be didelių svajonių, be stiprių vilčių, be didelių troškimų ir užmojų. Šie žmonės yra patys laimingiausi, nes jiems daug nereikia. Jie daug ir negali. Šie žmonės nemato nieko, kas yra žemiau etikos, žemiau gėrio ir blogio, žemiau primityvių jausmų. Ko jiems reikia iš gyvenimo? Širdies plakimo. Viskas. Ši žmonių grupė gyvena prie duobės, kurios dugne - vidurinioji grupė. Į ją įkritęs žemesniosios grupės žmogus tampa viduriniosios grupės atstovu, kuris niekad nebeužlips atgal.

Vidurinioji grupė - pati šlykščiausia. Šios grupės gyventojai gyvena duobėj, kurioje nėra laiptų į viršų. Tik laiptai į apačią. Apačioje - viršūnė. Šie žmonės gyvena svajonėmis ir ambicijomis. Laimingi jie tik artėdami prie viršūnės (toldami nuo viršaus). Šie žmonės - tai žemesnioji grupė su siekimais, su arogancija, su savęs aukštinimu ir noru būti geriausiais. Tokie žmonės gali daug, bet mažai. Jie visada laiko save vertingesniais už kitus. Paskendę duobėj jie nemato aukščiausiosios grupės, jie mato tik protą ir iš jo kylančius jausmus, kurie, proto padedami, apgauna juos pačius. Jie yra akli. Akli ir tušti. Visa jų esybė - išorė ir visuomenė, be kurios nėra jų pačių. Kodėl jie šlykštūs? Todėl, jog yra akli, bet to nežino ir to nepripažįsta. Tokie žmonės tempia Žemesniojo sluoksnio žmones į savo duobę, viliodami juos proto galiomis, “teisingumu” ir “tobulybe”.

Aukštesnioji grupė - prakeiktieji. Šie žmonės yra amžiams prakeikti kažko ieškoti ir kažką rasti. Visada kažką keisti ir kažką saugoti. Tokiems žmonėms skausmas yra dovana, o ieškojimas - turtas. Šie žmonės medyje sugeba pamatyt gyvybę ir mirty, danguje - rojų ir pragarą. Šie žmonės vieninteliai žino, jog neegzistuoja nei gėris, nei blogis. Jie vieninteliai žino, jog nėra teisingumo ir tobulybės, ir jog visa tai - viduriniųjų protu išgalvoti niekai. Už šias žinias ir suvokimą aukštesnieji moka skausmu. Jie patys nelaimingiausi žmonės žemėje, nes apie juos niekas nežino. Jie yra, bet jų nėra.

Žemesnieji lyg lietus, vidurinieji lyg upė, aukščiausieji - lyg…

Rodyk draugams




Laisvė

Senokai bemąsčiau apie kažką paprastai sudėtingo. Neseniai mane aplankė mintys apie laisvę. Tai va.

Daug galvojau ir nusprendžiau, kad laisvė gali būti dviejų rūšių: Visuomeninė ir asmeninė.

Visuomeninė laisvė - tai laisvė, kurios mes, kaip asmenys, pasirinkti ir susikurti negalime. Ši laisvė - tik burbulas. Jūs esate laisvas žmogus todėl, kad gyvenate laisvoje valstybėje? Ne. Valstybė tėra visuomenės dalis, o mes - visuomenės vergai. Taip, taip. Visuomenė mus valdo. Pagalvokit. Aš galiu nužudyti žmogų, bet žudyti žmogaus aš negaliu. Aš galiu vogti, bet vogti aš negaliu. Jei kieno nors laisvė turi įtakos kitam žmogui, ta laisvė atima laisvę tam kitam žmogui būti laisvam. Jei žmogus turi laisvę į gyvybę, kitas žmogus nebeturi laisvės į gyvybės atėmimą. Turi, bet neturi. Kokia laisvė neturi įtakos kitiem žmonėm? Asmeninė laisvė.

Asmeninė laisvė - tai laisvė, kurią susikuriame patys. Dažniausiai menininkui tai galimybė kurti, paprastam žmogui - galimybė gyventi, ir t.t. Pati svarbiausia ir tobuliausia šios rūšies laisvės laisvė - laisvė galvoti. Jos nieks iš mūsų negali atimti, nieks negali jos pažaboti. Jei egzistuotų tik tokios rūšies laisvė - visi turėtumėm galimybę tapti laisvais, priklausomai nuo mūsų pačių sau keliamų poreikių. Keista. Negalime tapt laisvais, jei mūsų suvokiama laisvė nėra priklausoma nuo mūsų pačių. Tikriausiai kiekvienas mūsų esame savo paties vergas.

P.S. Velnias. Nesitikėjau prieit prie tokios išvados :). Turėčiau gerai miegot.

Rodyk draugams




Rūko debesis

Nei laimingas kaip debesis,
Tirštas rūkas, atitolęs nuo dangaus,
Nei laisvas kaip lietus,
krentantis į upę, vos tik išsivadavusią iš ledo,
ir vėl įkalintą šaltų spindulių pragare.

Ką galvoja karštas sniegas
kai jį išduoda pavasaris,
kurį išduoda saulė šalta ?
Ką galvoja raudona šiluma?
Ką galvoju aš ?

Rodyk draugams




I like to valgyti

Būdavo madinga rasyti sitaip, būdavo madinga rashytji shitajp, o dabar darosi madinga rašyti like this. Fu. Jaučiuosi lyg nusikeikęs.

Prieš kelioliką minučių taip neturėjau ką veikt, kad net sumąsčiau paskaityt kokį “blog’išką romaną”. Įsijungiau kažkokį, skaičiau skaičiau ir pasidaviau. Įsijungiau kitą, skaičiau skaičiau, kol galiausiai vėl pasidaviau. Kažko man bjauru skaityt lietuvių rašliavas, kuriose pagrindiniai veikėjai visokie Džo, Saros, Džeikai ir pan.

Kaip aš nemėgstų angliškų žodžių lietuviškuose sakiniuose! Tokie išsireiškimai kaip “oh my god” ar “What the ef” man netrukdo, bet kai kalboje iš niekur pradeda landžioti visokie “whatever”, “by the way”, arba vietoj nesmonės “nonsence”, tiesiog “patranku”. Suprantu, kad kartais angliškos frazės, atrodo, skamba geriau. Pats kažkada taip manydavau, bet dabar, mano nuomone, tai tik kvailas bandymas parodyt savo “awesome” išsilavinimą.

Jei norit rašyti angliškai - rašykit angliškai, o ne kiškit pavienius žodžius į savo gimtąją kalbą. Ir nedėkit Lietuviškam eilėraščiui pavadinimo “Wonderland”.

Tai tiek mano pykčio šiam kartui. Baigiu :)

Rodyk draugams




Aš ir mano genai

Pamenu laikus, kai nė neįsivaizdavau mobilaus telefono. Pamenu laikus, kai nė neįsivaizdavau tokio spartaus interneto. Viskas keičiasi velniškai greitai. Vienas mažas žingsnelis technologijose - vienas milžiniškas žmonijos šuolis į priekį . Žinot ką aš manau? Prisišokinėsim.

Neturiu nieko prieš naujas technologijas, bet biotechnologijų sritis man kažko tai labai nepatinka. “Rastas genas, susijęs su gebėjimu greičiau priimti sprendimus“, “Jaunuolius į gatvių gaujas gena ir karių genas”, “Rastas genas, susijęs su gebėjimu meluoti“, “Rastas genas, susijęs su polinkiu į nusikalstamumą“. Genai, genai, genai… Po velnių, tikriausiai mano genai atsakingi net už tai, ką aš čia dabar rašau. Kažkaip nebe taip įdomu gyvent ir tobulėt nuo tokių antraščių daros. Eičiau pasimokyt, bet mano tėvai nebuvo labai protingi… Ko čia vargintis… Laimei, giliai viduje mes visi mutantai. Gal ką prilaižysiu :)…

Štai mokslininkai sugebėjo ir žiurkes kelis kart protingesnėm padaryt. Tikriausiai ne už ilgo tokiais šuoliais peršoksim tiek etiką, tiek religiją, tiek gėrio ir blogio suvokimą. Padarysim save protingesniais, protingesni “mes” padarys “mus” dar protingesniais ir tai kartosis tol, kol galiausiai pasieksim savo “Omegą”. Jau nebegaliu įsivaizduot giltinės su juodu nuskurusiu gobtuvu ir dalgiu rankoje. Dabar mirtis mano mintyse baltai apsirengęs “gelbėtojas” su švirkštu rankoje.

Rodyk draugams