BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Gyvenimo siūlai ir egzistavimo drabužiai

Ryte, ieškodamas šiokio tokio, ko gero seniai pamesto daikto, stalčiuje atradau krūvą įvairiausių susipynusių siūlų, ir pamaniau - visai kaip gyvenimas. Likimas, visi nutikimai, visi skausmo mazgeliai ir kitos bėdos bei džiaugsmai, skirtingų spalvų siūlų pavidalu sumesti į vieną erdvę. Tada man galvoj toptelėjo, jog toks gyvenimo “pavidalas” yra daugybę kartų įdomesnis nei “kelio”, kuriuo nori ar nenori - vistiek kažkodėl tariamai eini.

Įsivaizduokit - kažkokia jėga gyvenimo virbalais mezga “Egzistavimo” drabužį, kuris, vos tik baigtas megzti, yra palaidojamas kartu su jūsų kūnu po žeme. Paskutinis drabužis, kuris ant jūsų apvelkamas pačiam didingiausiam sielos žygiui. Jame telpa tiek daug!

Jame telpa meilė, kuri, kaip atsitiktinai paimtas siūlas įsipaišo į jūsų drabužį. Be meilės, dėl siūlų trūkumo, jus palaidoja tik su kojinėm. Šalta.

Jame telpa iš niekur atsiradęs nepagrįstas užtikrintumas. Būna jum, kad iš kažkur iškyla įsitikinimas, kad kažkas tai įvyks ar pasiseks, nors tam pagrindo įvykt visai nėra? Tai vat. Du siūlo galiukai beveik liečia vienas kitą, abu žino savo pradžią ir pabaigą, bet vienu metu abu į bendrą vaizdą neįsilieja - reikia iki to dar gyventi.

Ir visas mūsų problemas čia galime rasti!  Būtent dėl jų tie siūlai ir yra susipynę. Mažus mazgelius galime praleisti, bet didžiuosius tenka išpinti - kitaip mezgimas anksčiau ar vėliau “užstrigtų”.

Tikiuosi būsiu palaidotas su visom vaivorykštės spalvom išmargintu kostiumu, mėlynomis kelnėmis ir tamsiai raudonomis kojinėmis.

Rodyk draugams




Švari siela

Nežinau kodėl, bet atrodo, jog senokai rašiau apie tai, kaip aš jaučiuosi savo viduje. O gal niekad nerašiau…

Nepaisant visų bėdų, kurios pastaruoju metu inerciškai didėja, galiausiai galiu pasakyti, jog mano gyvenimas gerėja. Viduje. Ko gero pirmą kartą gyvenime jaučiuosi taip, lyg eičiau geru keliu. Lyg mano siela suprastų, ką reiškia gyventi. Nežinau kodėl, bet jaučiuosi užtikrintai - manęs nebepasiekia neigiamos emocijos, mano siela jaučiasi… švari.

Nežinau ar tai laikina. Jei taip - tikiuosi tai pasikartos vis dažniau.

Įdomu, ar tai Dievas, ar pats gyvenimas nori man už kažką atsilyginti.

Artėja kūčios. Ko gero geriausios ir gražiausios kūčios, kokios tėra iki šiol buvusios mano gyvenime. Deja, jų nepraleisiu su savo šeima. Jaučiu šiokią tokią sąžinės graužatį. Tikiuosi mano pasirinkimas niekeno nenuliūdins. Grįžęs namo pajutau, kaip mano tėvai manimi didžiuojasi dėl betkokio menkniekio, ir, kad ir ką pasakytų, visada laukia mano pritarimo, lyg aš būčiau koks… autoritetas, šeimos sergėtojas.

Ir aš noriu kažkada didžiuotis savo vaikais dėl mažiausių pasiekimų. Norėčiau, kad jie tai vertintų.

Niekad nemėgau kalbėti apie savo šeimą. O dabar, atrodo, galėčiau pripasakoti labai daug teigiamų dalykų. Įdomu kodėl man prireikė tokios daugybės metų, kad suprasčiau, jog mano šeima - tai ne tik žmonės, su kuriais dalinuosi vienu stogu.

Žinot ką? Aš savimi didžiuojuosi. Nuoširdžiai. Didžiuojuosi tuo, kad galiausiai sugebėjau pasiekti sielos ramybę. Net jei tai ir trumpalaikis dalykas. Didžiuojuosi savimi, kad gebu vertinti aplinkinius žmones pagal jų nematomą ir vargiai suvokiamą ryšį su manimi - ne išvaizdą ir charakterį.

Aš esu laimingas! Aš einu geru keliu!

Rodyk draugams




Tarp gėrio ir blogio

Arba tarp gero ir blogo požiūrio į gyvenimą.

Visai tikslinga būtų pradėti naujuosius metus (ne kalendorinius, o blog’inius) su nauju įrašu apie gyvenimą - vis gi apie tai mes, žmonės, galvojame daugiausiai, taip? Na, net jei ir ne, tai vistiek yra bent jau šiek tiek aktualu.

Taigi, dalykas, kuris pastaruoju metu mane “kabina” - bandymas suprasti, kuris požiūris į gyvenimą yra geresnis - teigiamas ar neigiamas. Tam, kad apie tai galėčiau galvoti, reiktų kažko stacionaraus, pavyzdžiui, gyvenimo apibrėžimo “iškreipta” filosofine prasme. Bet jo neturiu / nesugalvojau.

(Atsiprašau, bet šioks toks kompiuterinio raštingumo nukrypimas mane verčia rašyti su antraštėmis)

Kodėl į gyvenimą negalima žiūrėti teigiamai?

Sunkus klausimas. Ypač atsižvelgiant į tai, jog teigiamai į gyvenimą žiūrintys žmonės yra laimingesni. Koks kvailys gali nenorėti būti laimingesniu… O gi protingas kvailys (nusipelniau apdovanojimo už keistų ir nelabai pagrįstų sąvokų atradimus?).

Sakykit ką norit, bet žmogus, neapibrėžto proto būtybė, normaliam gyvenimui egzistavimui privalo save suvokti kaip visumos dalį. Po vieną žmonės - ne žmonės. Taigi, nori jis to ar nenori, siekdamas tobulėjimo ar grališkojo  tobulumo (atsiprašau už terminą), privalo save lyginti su kitais. Kai vieniems blogiau, o kitiems geriau - “tik teigiamo požiūrio į gyvenimą” sąvoka nebegali būti naudojama.

Teigiamo požiūrio į gyvenimą propagavimas reikalauja tam tikrų dalykų ignoravimo, o ignoravimas - visada blogai. Artimųjų žmonių problemų ar skausmo ignoravimas jus daro savanaudiškais. Jūsų pačių bėdų ignoravimas jums trukdo tobulėti, o kas blogiausia - trukdo save lyginti su kitais. Kaip jau minėjau, žmonės funkcionuoja tik visumoje.

Kodėl į gyvenimą negalima žiūrėti neigiamai?

Kad ir kaip norėčiau tvirtinti, jog neigiamas požiūris į gyvenimą yra geresnis, to nedarysiu. Žmonės nori būti laimingi, taigi, kokį čia gėrį galima įžvelgti neigiamuose dalykuose?

Atkreipkite dėmesį į tai, jog žmonės labiausiai į priekį pažengia dėl poreikių. Vadinasi buvo trūkumų, o trūkumai - neigiamas dalykas, kurį reikia pastebėti, o ne ignoruoti.  Šiaip ar taip, toks požiūris priverstų mane teigti, jog žmonės egzistuoja tam, kad kentėtų. Bet… Jei aš egzistuočiau tik tam, tikriausiai egzistuočiau tik sielos pavidalu, kažkur danguje. Koks gi tikslas…

Tai koks gi požiūris į gyvenimą yra geriausias?

Jokio. Tiek daug svaičiojimų tam, kad prieičiau prie savaime aiškaus sprendimo? Toks jau tas gyvenimas… Sudėtingai paprastas.

Šiaip ar taip, mano nuomone, žmogus neturėtų turėt nustatyto požiūrio į gyvenimą. Kai viską nugyvens, tada ir galės pasakyti, buvo gyvenimas geras ar ne.

Neigiamas akimirkas paversti teigiamomis yra taip pat kvaila, kaip teigiamas - neigiamomis. Nėra tikslo stiprybės ieškoti skausme. Nėra tikslo ieškoti laimės “kosmose”. Visa tai yra tiesiog patirtis, o patirtis - tai dalykas, kuris arba yra, arba jo nėra.

Taigi, gyvenkim tokį gyvenimą, koks jis yra, o ne tokį, kokį norėtumėme matyti…? :)

P.S. aš vistiek į gyvenimą stengsiuosi žiūrėti kvailokomis optimistiškomis akimis.

Rodyk draugams




Avilio blogui metai!

Na ne visai metai. Dar reiktų luktelt 4 dienas, kad toks sušukimas būtų teisingas. Šiaip ar taip, nemanau, kad per savo “kūdikėlio” gimtadienį turėsiu laiko jį pasveikint, tai pasveikinsiu dabar. Su artėjančiu gimtadieniu!

Kadangi turiu ganėtinai daug laisvo laiko, leisiu sau perskaityti visus kada nors parašytus įrašus. Skaitydamas bandysiu atkreipt dėmesį į dalykus, kurie manyje per tuos metelius pasikeitė. Taigi…

Pasiskevinimas. Nostalgija. Pamenu, kad jį rašydamas buvau kupinas užsidegimo ką nors parašyti. Kaip buvo gera… Kaip apsidžiaugiau, kai sulaukiau netikėtų komentarų! Taip ir nepaaukojau tų 5 litų naujam dizainui (radau būdą pakoreguot nemokamus :)). Apėmė geri jausmai, bet reikia tęst toliau…

Dalykai, kurie mane… nervina. Šitas pranešimas buvo velniškai ilgas. Dabar jį skaitymas nelabai suprantu kaip jaučiausi. Parašiau “piktą” pranešimą apie tai, kad kiti rašo “piktai”. Ir išvis keista, kad rašiau tokiom temom :P

Toliau plaukioja šiokie tokie, iš vienatvės parašyti svaičiojimai apie romantiką. Rašiau, jog jos trūksta ir panašiai. Ech… Spėju, jog dar nesupratau, kad jei myli - romantikos pilna visur :).

Rašiau kažką apie planavimą. Skundžiausi, kad nebemoku planuoti. Vis dar nemoku. Tiesą pasakius, nemoku dar labiau :). Pasirodė įdomus kažkada iškeltas klausimas: “Gyvenimas - didžiulis planas, ar atsitiktinumų ritinys?” Dabar, rodos, žinau atsakymą. Gyvenimas - atsitiktinai suplanuotų atsitiktinumų maišalynė.

Kažkas apie tai, kad kiekvienas žmogus laiko save išskirtiniu. Ir čia gyvenimas privertė šiek tiek patobulėti, ir pamąstyti giliau. Reiks kažkada apie tai parašyt naują pranešimą :).

Toliau skaitydamas pastebiu, kaip pamažu nyksta visokie pranešimai, kurie man užtikrintų daugiau “patinka” paspaudimų. Matomai bandžiau pabrėžti savo išskirtinumą mąstydamas žmogui natūraliai atmetamomis temomis. Ir tuo didžiuojuosi. Iki dabar “Avilys prieš pasaulį” kategorijos įrašai man atrodo įdomūs. Pamenu, kad iš pradžių siekiau surinkti daugiau “patinka” paspaudimų, bet šio siekimo kažkaip atsikračiau. Matyt, tapau atviresniu sau pačiam.

Rašiau ir apie “Protingą žmogų”. Dabar šią savoką taip atvirai naudoti bijočiau. Žmonės nėra protingi :). Reiks gal ir apie tai parašyti. Die. Negalvojau, kad šiame tinklaraštyje prirašiau tiek daug (čia kaip kam). Šiandienai raustis po senus įrašus pakaks. Prisirinkau labai gerų emocijų. Lekiu virti koldūnų. Iki greito, tinklarašti! Gerai atšvęsk :)!

Rodyk draugams




Savęs tobulinimas

Nežinau kodėl, bet atšalę orai manyje sužadina norą pasikeisti. Tikriausiai ne veltui šį tinklaraštį pradėjau žiemą - beveik lygiai prieš metus (trūksta dar 6 dienų).

Pamenu, kaip tuo metu manyje virė milžiniškas noras tapti geresniu žmogumi. Nežinau ar bergždžiai, bet stengiausi. Galėčiau drąsiai teigti, jog geresniu žmogumi tapau, tik… To mažo pokyčio nepakanka.

Pastaruoju metu gan daug galvoju apie savęs tobulinimą, bet per mažai, kad tas mintis galėčiau pritaikyti sau. Nusprendžiau pasirašyti šiokį tokį sąrašą dalykų, kuriuos bandysiu išmesti iš savo charakterio, ir bendrai, iš savęs kaip žmogaus. Šio sąrašo neviešinsiu - nesu šventas.

Džiaugiuosi, galėdamas iš sąrašo ištrinti eilutę, sakančią “Baik. Tu toks pat, kaip ir kiti“. Taip. Gan sunku pripažint, bet ilgą gyvenimo laikotarpį save laikiau geresniu žmogumi nei aplinkiniai. Šito neišbraukus, tikriausiai, joks bandymas tobulinti save iš vidaus nebūtų įmanomas. Pamenu darželyje girdėtus žodžius, kad vienodų žmonių nėra. Drįsčiau teigti, jog bendrąja prasme skirtumai tarp žmonių juos jungia į vieną visumą. Tik “vienodi” žmonės gali būt išskirtiniais. Paradoksas ?

Manau, kad galiu, bet vis dar nesiryžtu trinti eilutės “Kitų džiaugsmas - tavo džiaugsmas“. Pavydas, tai vienas sunkiausių dalykų, kuriuos man yra tekę psichologiškai “pažaboti”.  Kas kart, kai kam nors pasiseka labiau nei man, jausdavau savyje tokį… Sunku pasakyti kas tai… Jausmas, lyg patys genai verstų mane nekęsti kito žmogaus sėkmės. Atrodo lengva suprasti, jog kito žmogaus sėkmė tavęs tiesiogiai neįtakoja. Įtakoja tik tiek, kiek tu pats, skatinamas pavydo, įtakoji save. Nekalbu apie išskirtinius atvejus, kai kito žmogaus įsidarbinimas kainuoja jūsų darbo vietą. Kovodamas su šituo, pasijaučiau lyg kovodamas su visu žmogiškumu. Paprasta suvokti, bet sunku nejausti.

Yra ir dar viena eilutė, kurią galiu ištrinti: “Smerkdamas “blogus” žmones, smerki save patį“. Nežinau kaip ir kodėl, bet jaučiu, jog smerkti nusikaltėlius ir šiaip bjaurius žmones yra neteisinga. Jei kažkas kažką apiplėšė, matyt turėjo daugiau priežasčių tam padaryti, nei sąžinės kruopelyčių. Kito žmogaus trūkumai neturėtų man teikti neigiamų emocijų. Tik gailestį.

Liko dar 10 eilučių, kurių gale - “Nesikeik”. Kada nors, kaip nors, arba visom jėgom…

Rodyk draugams