BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Laisvė

Senokai bemąsčiau apie kažką paprastai sudėtingo. Neseniai mane aplankė mintys apie laisvę. Tai va.

Daug galvojau ir nusprendžiau, kad laisvė gali būti dviejų rūšių: Visuomeninė ir asmeninė.

Visuomeninė laisvė - tai laisvė, kurios mes, kaip asmenys, pasirinkti ir susikurti negalime. Ši laisvė - tik burbulas. Jūs esate laisvas žmogus todėl, kad gyvenate laisvoje valstybėje? Ne. Valstybė tėra visuomenės dalis, o mes - visuomenės vergai. Taip, taip. Visuomenė mus valdo. Pagalvokit. Aš galiu nužudyti žmogų, bet žudyti žmogaus aš negaliu. Aš galiu vogti, bet vogti aš negaliu. Jei kieno nors laisvė turi įtakos kitam žmogui, ta laisvė atima laisvę tam kitam žmogui būti laisvam. Jei žmogus turi laisvę į gyvybę, kitas žmogus nebeturi laisvės į gyvybės atėmimą. Turi, bet neturi. Kokia laisvė neturi įtakos kitiem žmonėm? Asmeninė laisvė.

Asmeninė laisvė - tai laisvė, kurią susikuriame patys. Dažniausiai menininkui tai galimybė kurti, paprastam žmogui - galimybė gyventi, ir t.t. Pati svarbiausia ir tobuliausia šios rūšies laisvės laisvė - laisvė galvoti. Jos nieks iš mūsų negali atimti, nieks negali jos pažaboti. Jei egzistuotų tik tokios rūšies laisvė - visi turėtumėm galimybę tapti laisvais, priklausomai nuo mūsų pačių sau keliamų poreikių. Keista. Negalime tapt laisvais, jei mūsų suvokiama laisvė nėra priklausoma nuo mūsų pačių. Tikriausiai kiekvienas mūsų esame savo paties vergas.

P.S. Velnias. Nesitikėjau prieit prie tokios išvados :). Turėčiau gerai miegot.

Rodyk draugams




Rytas protingesnis už vakarą

Nelabai norėjau rašyt apie asmeniškus dalykus, bet šį kart sumaniau savęs nepaklausyt. Nemanau, kad kas mane supras, bet vistiek noriu pasidžiaugt didžiausiu atradimu savo gyvenime.

Jau treti ar ketvirti metai, kai pastebiu keistą reiškinį - mano mintys naktį yra nepanašios į mintis dieną. “Rytas protingesnis už vakarą” - galvojau. Kaip tas nepanašumas atrodo? Vakare sugalvoju mintį, kuri ryte man yra visai nepriimtina. Vakare sugalvoju eilėraštį, kuris ryte man atrodo šlykštus, ir tiesiog negaliu jo neišmest laukan. Negaliu net perskaityt. Kažkokia tai gėda vis mane graužia, prisiminus tai, apie ką galvojau prieš kelioliką valandų. Lyg ryte būčiau vienas, o vakare - visai kitas žmogus. Tiesa. Pamiršau paminėt, jog šio dalyko nebepatyriau daugiau nei dvi dešimtis mėnesių. O gal tik nepamenu, kad būčiau patyręs. Matyt per mažai dėmesio ir išskirtinumo jam skyriau.

Prieš porą savaičių jis ir vėl mane užpuolė. Puldinėja iki dabar. Šį kart nusprendžiau išsiaiškint kas su manim blogai. Girdėjau kažką apie dvigubas asmenybes, bet, po velnių, netikiu, jog būtent tai mane kankina. Bandžiau surast ryšį tarp to, kas man buvo prieš porą metų, ir tarp to, kas man yra dabar. Supratau, jog į tą paslaptingąją “vakaro” būseną pasineriu tik tada, kai jaučiuos silpnas, kai užpuola keisti jausmai, kai susidaro didelė eilė minčių, laukiančių kol jas apgalvosiu ir… svarbiausia… kai esu atsiribojęs nuo likusio pasaulio. Vienas.

Su vienu žmogum aš vienoks, kitu - kitoks. Su visais aš skirtingas. Kai man užduodavo klausimą “koks tu?”, juokais atsakydavau, jog aš visoks… Joks… Arba kad visai “manęs nėra“. Ir štai, viskas man paaiškėjo!

Tas žmogus, kurio aš visad atsisakydavau, kurio mintys man buvo šlykščios - esu aš. Tikras aš. Atsiribojęs nuo pasaulio, jo nepaveiktas, pilnas minčių, norintis išsivaduot… Dieve, atradau save! Kaip man gera. Jaučiuos daugybę kartų laisvesnis, noriu spjaut į pasaulį ir nusiimt tą tamsią paklodę, kurią ant manęs užmetė visuomenė.

Pagaliau grįžau ant kelio, ir žinau kur link man eiti. Gaila, kad kelias ilgas.

Rodyk draugams




Gyvenimo tikslas

Gyvenimo tikslas… Visad vengdavau galvot apie ką nors susijusio su šia tema. Kažkokia nuvalkiota ji. Bent jau mano akimis. Nu bet vistiek pagalvojau. Ne apie patį tikslą, bet apie tai, kas yra tas gyvenimo tikslas. Tai va.

Kadangi gyvenimo tikslas yra GYVENIMO tikslas, šį tikslą pasiekęs turėčiau galėt ramiai numirt. Gerai pagalvojus, negalima turėt kelių tikslų. Kodėl? Amm, jeigu įgyvendinai pirmąjį, negalėsi ramiai numirt, nes nebūsi įgyvendinęs likusiųjų. Tik paskutinysis tikslas begalėtų būt tikrasis gyvenimo tikslas. Keista idėja, taip?

Jei tai, ką parašiau, būtų teisybė - tokie tikslai, kaip šeimos turėjimas ir pan. nebegalėtų būt gyvenimo tikslais. Gi šeimą turėdamas negalėtum ramiai visų palikt, o jei ir galėtum, nebūtum geras žmogus.

Pagalvojus dar geriau, labai retas žmogus turi gyvenimo tikslą. Visi žmonės iš gyvenimo nori tik… nieko nenori. Ne. Gyvent nori. Keista.

O. Katik sugalvojau tobuliausią gyvenimo tikslą - tikslas gyventi. Jį įgyvendinęs galėsi ramiai mirt, o ir neįgyvendint iš dalies neįmanoma.

O jūs ar turit gyvenimo tikslą?

Rodyk draugams




Dėmesys moterims

Labas rytas, štai ir aš! Žinau, kad dabar vakaras (arba naktis), bet vistiek… neišmetu iš galvos šios dainos :)

Šiandien teko išklausyt draugo pasakojimų apie jo pasimatymą su panele. Tai buvo jų pirmasis pasimatymas. Pasak jo, viskas klostėsi “nuostabiai” (jis pavartojo kiek kitokį žodį, bet į tai nesigilinsim). Susigundžiau, ir paklausiau kaip jiems sekasi bendraut po to susitikimo. Spėkit kaip? Ogi niekaip.

- Neparašiau jai, - tarė mano bičiulis.

Pasak jo, jei mergina labai norėtų tęst bendravimą, parašytų pati. Parašyt pirmam reikštų kažkokį tai pralaimėjimą. Jo žodžiais tariant - “Reikia panai duot laiko mane įsimylėt”. Pamenu, jog esu matęs filmų, kuriuose šis “manevras” veikia. Keista.

Nežinau ar aš kiek atsilikau nuo mados, bet visad maniau, jog moterim patinka dėmesys. Laukimas - ne pats geriausias dėmesio rodymo būdas. Nuo to, kad ilgiau nebendrausit, vargu ar jūsų šansai padidės. Bent jau logiško paaiškinimo tam nerandu :).

Tai gal jūs, panelės, apšviesit mane, neišmanėlį. Ant ko gi jūs labiau kimbat? Kaip vaikinas turėtų elgtis po pirmo pasimatymo :)?

Rodyk draugams




Sėkmė

- Nėra mažos sėkmės, nėra didelės sėkmės, nėra nesėkmės - yra tik SĖKMĖ. - tarė Avilys.

Taigi, jei pakliuvot į auto avariją - negalit teigti, jog jums nepasisekė. Atvirkščiai - pasisekė, kad išgyvenot. Jei praradot “viską” ką turėjot - jums pasisekė, kad nepraradot gyvybės. Tol, kol galėtų būti blogiau, jums sekasi.

Konkrečiuose, apribotuose dalykuose, galit sakyti, jog nesėkmė vis dėl to gali pasireikšt. Pavyzdžiui - ridenant kauliukus. Jums reikia išrident 4, bet išridenat 2. Blogiau gi būti nebegali. Kas tai? Nesėkmė? Ne. Ten, kur viskas apribota tikimybių, sėkmės nėra. Sėkmės gi neapskaičiuosi.

Tai va, vyrai ir moterys - nedrįskit teigt, jog jūsų gyvenime nėra sėkmės. Sekasi visiems :).

Rodyk draugams




Patriotizmas

Dar vieni metai, ir dar vienas Sausio 13-osios minėjimas. Ši diena man atnešė nelabai palankų minčių gūsį.

Pamenu, kai dešimtoj klasėj reikėjo rašyt rašinį apie patriotizmą. Niekad nelaikiau savęs patriotu, tai teko tuščiažodžiaut ir visaip bandyt pateisint šį dalyką. Jei šia tema reikėtų rašyt dabar, rašyčiau kiek kitaip. Vargu ar sulaukčiau aukštų balų. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad aš patriotizmo neužskaitau.

Man sunku įsivaizduot kaip kažkokia tai viršesnė valdžia gali įsakinėt visiem piliečiam. Nesuprantu to. Nemėgstu politikos. Įsivaizduoju patriotus kaip madingus piliečius, o valdžią - kaip madą diktuojančius etalonus.

Ai. Kodėl neužskaitau patriotizmo? Be patriotų nebūtų karų. Todėl tikriausiai. Gal net nebūtų valstybių… Ir gyvenimas būtų gražesnis.

Negražiai pasielgiau tokią dieną parašydamas tokį įrašą. Gerbiu pasiaukojusius žmones. Ne dėl jų patriotizmo, o dėl laisvės siekimo.

P.S. Patriotizmas - atsidavimas valstybei. O kaip vadinamas valstybės atsidavimas piliečiams?

Rodyk draugams




Ginčai

Mėgau ginčytis. Netikintiems įrodinėt jog Dievas yra, tikintiems - jog nėra. Gerus vadint blogais, blogus - gerais. Mėgau įrodinėt jog esu teisus. Nors ne. Teisus nebūdavau. Būdavau tik žmogus, galintis patvirtint kitų žmonių nuomonių silpnumą. Tik ne savo. Nuomonę turėjau retai. Taip gal lengviau būdavo. Taigi… Būdavo…

Būdavo…

Iki tol, kol atsirado žmogus kaip aš. Ne. Ne kaip aš. Bet ginčytis mėgo… Bent jau taip teigė. Kol nutariau ginču įrodyt, jog ginčų mėgt neįmanoma. Jog juos mėgt kvaila. Ir įrodžiau. Dabar gailiuos. Ką reiks veikt… ?

Rodyk draugams




Miegas

Žinot kas mane pastaruoju metu pradėjo nervinti? Ech… Net pats Miegas.

Ne todėl, kad blogai miegu. Atvirkščiai. Todėl, kad miegu gerai. Ir gan daug.

Gera, kai po sunkios dienos galiausiai atsiguli į lovą. Užmingi. Miegi 3 valandas, 4… 7… vistiek pabundi tingiai, su kažkokiu tai nepasitenkinimu. O jei dar atsikėlei ne savo noru… Gaila to laiko. Ir atminties savo gaila.

Ypač nemėgstu netikėtai užpuolusio miego… Skaitau knygą. Primerkiu akis, norėdamas jas pailsint, ir begalinis tingumas tempte nutempia į būseną, kurią pabudęs vistiek pamirštu. Palieka tik beprasmiškai praleisto laiko pėdsakai užnugary. Na gal ne beprasmiško. Gi pailsėjau. Tiksliau akys pailsėjo. Bet vistiek… Nusnūsčiau dieną ar ne, nebūsiu labiau pailsėjas, o tik atvirkščiai, po miego dar ir su Tinginiu susiimsiu. Po kovos ir vėl pavargsiu.

Dievai verčiau būtų Sizifą amžinu miegu užmigdę. Bent kalno papėdės nesutryptų.

Ech. Gavos toks tipiškas “Avilys prieš pasaulį” įrašas. Ką aš čia bepakeisiu. Kaip mano senelė pasakytų - “Taip gamta surėdė”.

Rodyk draugams




Veidai

Rytą einu pagrindine miesto gatve. Pro mane praeina dvi panelės. Abiejų akys atrodo kupinos laimės, džiaugsmo. Gilus jų žvilgsnis parodo charakterio įdomuma, o grakšti eisena - užtikrintumą. Susidūrus mūsų žvilgsniams pamiršau net nusišypsot. Tikriausiai paveikė mane jų veidų šviesumas.

O štai priešais mane paržingsniuoja praėjusių panelių priešingybė - sukumpęs jaunuolis. Susiraukę antakiai, tamsoki paakiai… Visas veidas toks tamsus. Žvilgsnis kupinas pykčio. Agresijos. Iš jo neišskaitysi nieko. Nebent tai, ką jis veikė aną vakarą. Arba pastaruosius gyvenimo metus.

Ir dar vienas jaunuolis… Šis kiek kitoks. Žingsniuoja pro mane greitoku, nedrąsiu žingsniu. Akis nuleidęs į artimiausią kelio pusmetrį. Tikriausiai jam nepatiko toks mano stebėjimas. O gal buvo susimąstęs.

Dar dvi merginos, einančios viena už kitos. Pirmoji pro mane praėjo tokiu greičiu, jog spėjau išgirst tik malonų smuiko garsą, sklindantį iš jos grotuvo. Antroji, laikydama rankoje cigaretę, pažiūrėjo į mane tokiu… tardomu žvilgsniu. Tamsios akys, tamsoki veido bruožai, veriantis žvilgnsis, kažko tai susimąsčius. Nesusilaikiau, šyptelėjau. Vienas jos antakis kiek pakilo, o akys peršovė mane niekinamu žvilgsniu. Vistiek negalėjau nesišypsot.

Eidamas pro autobusų stotelę pamačiau daugybę visiškai skirtingų asmenybių ir pagalvojau - kodėl gi jų veidai išduoda, kad jie tokie skirtingi? Kodėl pamatęs vieną veidą jauti šilumą, o kitą - niūrumą? Negi charakteris taip pakeičia žmogaus išvaizdą? Gi visi gimstame beveik vienodi kūdikėliai… Su laiku keičiasi žmogaus požiūris į gyvenimą, bet jo veidas - beveik ne. Gal žmonės nesikeičia, tik ilgai ieško savęs?

Rodyk draugams




Kvailėjam?

Apie tai tikriausiai nėra daug ir atvirai kalbama. Kolkas. Nenorėjau šios temos aptarinėt savo blog’e, bet tikriausiai teks. Jei dar kam neaišku apie ką aš rašysiu, tai žinokit - rašysiu apie žmonių kvailėjimą.

Taip. Mūsų kvailėjimą. Kad nereikėtų pradėt vardint visų šiuolaikinio jaunuolio ydų, tiesiog numesiu nuorodą į dėdės “dienamiegok” įrašą.

Kas nutiko visom “Indigo vaikų” idėjom? Negi naujojo amžiaus vaikai iš tiesų yra/bus tokie ypatingai gudrūs, protingai maištaujantys ir spinduliuojantys tam tikra aura? Na taip… Alkoholio tvaiku gal ir spinduliuos. Šiuolaikinio jauno žmogaus idealai kažkokie… iškrypę. Fu. Bjauru net rašyt apie tai.

Dažno jaunuolio “bendras” išprūsimas susideda ne iš perskaitytų knygų, o iš užaugintų baltastiebių gėlių su “garuojančiais raudonais žiedais”, ar sugebėjimo priimt kuo daugiau tyrojo “vandens” į savo sielą. Pragaro tikrai nėra. Yra tik dangus ir žemė.

Vien pasitelkus žmogaus ydas, kalbėt apie žmonijos kvailėjimą būtų labai… kvaila tikriausiai. Pagrindinis šio proceso variklis - technologijos. Kaip žmonijos pažanga ir visi tobulėjimo šuoliai daro mus kvailesniais? Paprasta. Kažkada tam, kad sužinotum kažką daugiau nei paprastas žmogutis, turėjai daug domėtis ir gilintis. O ką turi daryt dabar? Nesukdamas galvos apie kitus susijusius dalykus, stačia galva nert į interneto vandenis,  ir galiausiai panaudojęs rastą informaciją ją tiesiog pamiršti. Išradimai atima iš mūsų progą galvoti ir atrasti patiems. “Atradimo” internete per google paiešką aš neužskaitau.

Ką darysim žmonėms ištobulinus dirbtines galūnes, kurios bus tvirtesnės ir greitesnės negu naturaliosios? Spėju savąsias mesim lauk… Kyla klausimas kodėl? Atsakykit kodėl rūkot.

Belieka laukt, kol atsiras būdas žmogui gyvent virš 200 metų. Tada savo noru mirčiau jaunystėj (80 metų sulaukęs).

Nemanykit, kad aš nusistatęs prieš visą tą tobulėjimą. Tikrai ne. Galėčiau išvardint daugybę teigiamų dalykų. Ir, tikriausiai, daugybę neigiamų. Na nesvarbu. Vistiek, kad ir pats aš jaunas, esu pasišlykštėjęs šiuolaikiniais jaunimo pomėgiais, idealais ir veiksmais. Kas nors su manimi?

Rodyk draugams




Testas

Temos

Archyvai