BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Laikas

Tikriausiai mano gyvenime dar nebuvo siaubingo įvykio, po kurio nepagalvočiau: “Kaip būtų gerai atsukti laiką.” Tiesą pasakius, labai dažnai pagalvoju, jog tokį sugebėjimą turiu, tik nemoku jo panaudoti.

Neįsivaizduoju gyvenimo be laiko. Ne tik iš fizikinės, bet ir iš žmogiškosios pusės. Kaži kas būtų, jei jo nebūtų? Aišku viena - nei aš, nei jūs, žmogeliai, šito įrašo neskaitytumėm. Galbūt apie tai galvoti kvaila, bet… Kokią įtaką žmogui daro laikas? Sendina? Moko? “Gydo žaizdas?”  Velnias, kiek jo visur daug. Jei žmogaus gyvenimą būtų galima aprašyti geometrine progresija, toj formulėj visada gulėtu nepajudinamas “t”. Ir bendrai, progresija be laiko egzistuoja tik matematikoje. Pats laikas turėtų būti aritmetinė progresija, nes laiko įtaka, priklausomai nuo bėgančių gyvenimo metų, proporcingai kyla. Kuo žmogus senesnis, tuo jis labiau įtakojamas laiko, bet… Kuo jis senesnis, tuo mažiau laiko jam lieka. Keista…

Jeigu šie išvedžiojimai būtų teisingi, laikas ir gyvenimas būtų vienas kitam atvirkščiai proporcingi. Dideli pasiekimai reikalautų daug laiko, o to pasekoje, daug pasiekę turėtumėm greičiau mirti. Ką sugalvojau… Be pavyzdžio neišsiversiu.

Taigi, Tomas visą gyvenimą praleido gulėdamas lovoje ir nieko neveikdamas.
Petras - tokį patį gyvenimo laikotarpį tapė gražiausią paveikslą pasaulyje.

Kaip mano proporcija gali būti teisinga, jei Tomas, nieko nedarydamas sugebėjo gyventi tiek pat, kiek gyveno Petras? Kadangi šitame lygybių pasaulyje naudojame laiką, į kurį žiūrime ne kaip į skaičių, o kaip į gyvenimo dalį, tai visa ši proporcija turi būti pagrįsta ne matematiniais skaičiais, o žmogiškais jausmais. Štai kur viskas pradeda atrodyti teisingai. Kuris iš jūsų mano, jog Petrui laikas bėgo lėčiau nei Tomui? Drįstu teigti, jog Petrui laikas bėgo greičiau. Taigi..

… Ieškodami laiko, kurį jie nugyveno, sakykim, savo sieloje, įkišim ir vėl šiek tiek iškreiptos matematikos: t = s/v. Abu veikėjai nužengė tokį patį gyvenimo kelią - sakykim s = 50 metų (Taip, tai kelias, o ne laikas. Ir ne metrais, o laiku matuojamas).  Kadangi Tomui laikas bėgo lėčiau, tai jo greitis tegul būna 5, o Petro - 10 m/s (minčių per sekundę?).

Taigi… Tomas gyveno t = 50/5 = 10 pm (”Pshichologinių metų”), o Petras t = 50/10 = 5.

Pasaulyje abu gyveno tiek pat laiko, bet sieloje - Petras du kartus trumpiau.

Kažin ar be manęs kas nors yra bandęs paaiškinti, kodėl nieko neveikiant laikas bėga lėčiau? Nobelio premijos vistiek už tai negaučiau, taip? :)

Rodyk draugams




Rūko debesis

Nei laimingas kaip debesis,
Tirštas rūkas, atitolęs nuo dangaus,
Nei laisvas kaip lietus,
krentantis į upę, vos tik išsivadavusią iš ledo,
ir vėl įkalintą šaltų spindulių pragare.

Ką galvoja karštas sniegas
kai jį išduoda pavasaris,
kurį išduoda saulė šalta ?
Ką galvoja raudona šiluma?
Ką galvoju aš ?

Rodyk draugams




Miegas

Pražydo stulpai - išplaukė protas,
Užsivėrė vartai - pradingau ir aš.

Rodyk draugams




Tobulumas

(Tekstas šiek tiek redaguotas)

Štai ir jaunuolis, slankiojantis paupiais. Neturėjo jis nei maisto, nei namų. Keliavo su žvaigždėm, išsekęs, maisto ir pastogės ieškodamas. Alkis spaudė jo kūną prie žemės, basos pėdos nebenorėjo liest šiurkščios žemės. Savo kančios keliu eidamas, sutiko jis žvejį.

- Galėtum, žvejį, man žuvies kąsnį atidėti? Keliauju sau vienas, laimės ieškodamas, visai be maisto ir pastogės, - pasiskundė jaunuolis.
- Laimės? Kokios laimės tu ieškai?
- Ieškau meilės, maisto… pinigų… Jei visą tai turėčiau - būčiau laimingas.
- Nebūtum laimingas. Tu negimei tam, kad valgytum, turėtum daug pinigų, ar net mylėtum, - gruboku balsu pasakė žvejys.
- Jei manai taip viską žinąs, tai sakyk - kam aš gimiau?
- Tam, kad rastum atsakymą į šį klausimą. Štai, - tarė žvejys, ir nuo pečių nusikėlė tinklą su žuvimi. - Duosiu tau pusę savo žuvies. Gimiau tam, kad padėčiau kitiems, - šyptelėjo jis.

Žvejui pasislėpus už horizonto, jaunuolis susikūrė laužą ir išsikepė dalį žuvies: “Negimiau aš tam, kad padėčiau kitiems. Pačiam man pagalbos reikia”. Alkis jo kūno prie žemės nebespaudė, bet ir nuo miego neapsaugojo. Susapnavo jaunuolis merginą, sėdinčią šale jo. Jos šviesūs plaukai degte degė laužo šviesoj, o mėlynos akys savo šaltumu gesino kiekvieną jo mintį. Tokios tobulos moters jaunuolis nebuvo regėjęs. Tuoj pat jis ją įsimylėjo.

Nieko nepasakiusi, šviesiaplaukė dingo iš sapnų pasaulio. Tikriausiai išsigando šuns lojimo. Pakėlęs galvą, jaunuolis pamatė sudrąskytą ryšulį, kuriame žuvies jau nebebuvo nė kvapo. Didžiulis šuo stovėjo jam prieš akis. Jis vizgino uodegą, ir, tikriausiai, prašė dar bent vieno žuvies gabalėlio. Jaunuolis žvilgtelėjo į jį ir šyptelėjo. Nebereikės jam vienam kančios keliu eiti, o ir kam padėti turės.

Žingsniavo keliu šie draugai dar gerą savaitę, kol galiausiai priėjo didžiulį namą. Namo kiemas buvo pilnas įvairių spalvų gėlių, o jų kvepėjimo, rodės, galėjai net atsikąst. Šuo, visą kelią ramiai ėjęs kartu, puolė prie namo durų, ir ėmė jas braižyti. Staiga durys atsidarė:

- Grįžai! - duslokai sušuko senis, vos ne vos išlindęs pro tarpdurį. - Grąžinai man, jaunuoli, laimę ir džiaugsmą. Matau, kad tu juo puikiai rūpinaisi. Man greit laikas. Atiduodu tau savo ūkį ir turtą - rūpinkis juo taip, kaip rūpinaisi šunimi.

Ir taip jaunuolis galiausiai tapo laimingu. Beveik. Jis mylėjo, turėjo maisto, pinigų… Bet jis vis dar negalėjo atsakyt į tą keistą klausimą: “Kodėl aš gyvenu?”. Jis gali padėti žmonėm, bet jam neaišku, kodėl gyvena vagys, smurtautojai, plėšikai ir kitokie nusikaltėliai. Jei žmonės gimtų tam, kad padėtų kitiems, nepadėdami jie tiesiog mirtų. “Gyvenu tam, kad mirčiau? Absuras… bet tai tikra”. Susirado jis virvę, ir vieną jos galą pririšo prie gražiausios sodo obels. Kitas galas švelniai glostė jaunuolio kaklą. Kėdė, ant kurios stovėjo jaunuolis, nebelaikė sunkios jo naštos.

Jaunuolis vėl pamatė gražuolę, kuri sėdėjo prie laužo. Šį kartą ji nebuvo tokia tobula. Sėdėjo ji ant kėdės, kuri jam buvo kažkur matyta. Ir ta kėdė nebuvo tobula. Dangus nebuvo tobulas. Ech… Nebuvo tobula ir virvė, kurią jaunuolis pririšo prie medžio.

Jo akyse prašviesėjo, o gyvenime - aptemo. “Gyvenu tam, kad surasčiau tobulą virvę”.

Rodyk draugams